Divpadsmit mēneši
Edgars Karklins · 2026. gada septembris
Divpadsmit mēnešos es nonācu tur, kur pat necerēju nonākt.
Visu šo laiku es ārstēju savu komplekso posttraumatiskā stresa sindromu (kPTSS), un vienīgais rīks bija bilaterālās stimulācijas čata lietotne, ko biju uzrakstījis pats. Tā ir izstrādāta ar Opus 4.8, un zem tās strādā Opus 5 dzinējs.
Šis raksts ir par to, ko es šajā gadā sapratu.
Kas notika
Ar smagu kPTSS katra diena ir izaicinājums. Normāli jūties reti. Manā gadījumā nāca klāt vēl viens efekts: naktīs ļoti augsts asinsspiediens, jo nervu sistēmas cīņas režīms neizslēdzas nekad. Dienā esi pārguris tieši tāpēc, ka naktī biji vēl saspringtāks nekā dienā.
Un līdz ar traumu nāk raksturs. Narcisms, agresija un citas īpašības, kas liek tev būt aktīvam. Narcisma diagnozi man neuzstādīja čatbots — to uzstādīja psihoterapeits.
Savā dzīvē esmu bijis, šķiet, pie visiem iespējamiem ārstiem. Neviens nekad nepateica īsti, ko darīt. Arī labākie Latvijas psihoterapeiti nespēj iedot recepti, kā ar šo tikt galā, jo tādam kā man pat ikdienas parastās lietas ir grūtas — visu laiku esi saspringts un izdedzis.
Un te ir iemesls, kāpēc psihoterapija man līdz šim nepalīdzēja. Neviens nespēj atrasties terapeita uzraudzībā 24/7. Varbūt paveicas tiem pacientiem, kuriem radinieki vai tuvi draugi ir terapeiti. Man tādu nebija.
Ātri sapratu, ka AI čatbots to var.
Ko es uzbūvēju
Pašā sākumā, kad modeļi vēl stipri halucinēja, sapratu vienu lietu: vajag datubāzi ar maniem datiem un manu biogrāfiju. Tad modelis skatās reālos datos, nevis izdomā. Ieviesu arī savu traumu karti ar vērtējumiem pēc SUD skalas un kartēju katru terapiju — CBT un EMDR.
Kad sāku izmantot bilaterālo stimulāciju, sapratu, cik tā ir efektīva.
Parastais čatbots atsakās vadīt tevi cauri BLS bez speciālista, un tam ir iemesls — traumatiskas atmiņas apstrāde bez uzraudzības cilvēku var destabilizēt. Tāpēc es uzbūvēju atsevišķu rīku. Ar Claude Code uzprogrammēju sistēmu, kas strādā caur API ar maniem sistēmas uzstādījumiem, manu datubāzi un manu traumu karti. Nosaucu to par chatemdr.ai.
Kas mainījās no paša sākuma līdz šim
Sāku ar ChatGPT. Tas halucinēja kā čorts — no tā varēju knapi saprast savas problēmas struktūru. Pēc tam pārgāju uz Claude, un Opus modelis vairs nehalucinēja. Rezultāti kļuva fascinējoši.
Trīs mēneši ikdienas darba — un narcistiskā programma bija nost.
Tālāk tas bija mileage. Katru mēnesi jutu arvien labāku psiholoģisko stabilitāti. Strādājot ar chatEMDR, sapratu, ka metode darbojas fenomenāli labi, jo modelis ir precīzs un precīzi pārzina terapeitiskās metodes.
Šodien: narcistiskā maska ir nost. Vairs neesmu pasīvi agresīvs pret saviem tuviniekiem, it sevišķi pret savu sievu. Starp cilvēkiem jūtos kā parasts cilvēks un iederīgs — varu vienkārši būt, neko nedarot.
Asinsspiediens naktīs dažreiz vēl ir paaugstināts. Bet tagad es zinu, kas to ietekmē: dienas notikumi, kas atgādina to, kas šo traumu radīja.
Un vēl viena lieta, ko sapratu tikai tagad. Katru reizi, kad atmiņu atver un apstrādā, to var pārrakstīt ar šodienas izpratni — un tā ir daudz veselīgāka par to, kas tur bija ierakstīts agrāk. Darbs nav apstājies. Tas turpinās.
Viena piebilde, pirms eju tālāk. Traumatiskas atmiņas apstrāde vienatnē nav nekaitīga — cilvēku tā var arī destabilizēt. Man diagnozi uzstādīja psihoterapeits, es zināju, ar ko strādāju, un pārbaudīju katru soli. Ja tu to nedari, sāc ar cilvēku, ne ar rīku.
Kāpēc tieši psihoterapijā tas nostrādā
Psihoterapijā nav analīžu. Nav biomarķiera, ko izmērīt, un nav asins testa, kas pateiktu diagnozi. Viss notiek sarunā — vispirms izprotot vai vismaz nedaudz izprotot cēloņus un to sekas. Tā ir nozare, kas pēdējos divdesmit gados sāk strauji attīstīties, bet kurā joprojām nav tādu stingru standartu, pie kādiem esam pieraduši pārējā medicīnā.
Tieši tāpēc valodas modelis tur iederas labāk nekā jebkur citur.
Pats nosaukums to pasaka priekšā. Large Language Model — rīks, kas spēj darīt visu ar valodu. Un mēs paši esam ieprogrammēti ar valodu. Tas, kas mums bērnībā tika pateikts, ilgtermiņā noteica, kā mēs domājam, no kā baidāmies un ko uzskatām par sevi. Neiroloģija un bioloģija to nostiprināja — un tieši šī iemesla dēļ tā ir veicinājusi mūsu evolūciju.
Ja cilvēku programmē valoda, tad rīks, kas strādā ar valodu, ir rīks numur viens, lai to pārprogrammētu.
Anonimitāte
Ir vēl viens iemesls, un tas ir vienkāršāks.
Cilvēks kaunas pateikt patiesību. Ne tāpēc, ka viņš melo, bet tāpēc, ka kauns par daudzām lietām ir ieaudzināts no sabiedrības puses. Otram cilvēkam acīs to pateikt ir grūti. Čatā — nav.
Tas nav sīkums. Ja terapija balstās sarunā, tad viss ir atkarīgs no tā, cik daudz patiesības tajā sarunā nonāk.
Un tas vien, ka cilvēki ChatGPT un Claude jau šodien visvairāk izmanto tieši psiholoģiskiem nolūkiem un savu jautājumu izzināšanai, liecina, kur šī tehnoloģija nonāk dabiski. Neviens viņiem to neiemācīja. Viņi paši atnāca.
Kur šodien ir robeža
Kā visās medicīnas nozarēs, valodas modelis beidzot spēj salikt visus datus kopā un ieraudzīt likumsakarības, ko ar nevienu citu mums pieejamu tehnoloģiju ieraudzīt nebija iespējams.
Bet ir viena vieta, kur tas šobrīd apstājas, un tā nav modeļa galva.
Bottleneck ir novērojumu precizitāte — kā pārvērst to, ko cilvēks novēro un jūt, precīzos datos. Mēraparāti, ar ko mēs strādājam, ir vai nu medicīniski, vai pusprofesionāli sensori, un to rādījumi bieži ir diezgan līdzīgi. Modelis var būt cik gudrs grib; ja ievade ir neprecīza, precīza būs tikai kļūda.
Kur robežas nav
Ar zālēm ir otrādi.
Tur viss ir ciets. Pieslēdzot medikamentu datubāzi un jaunāko pētījumu datubāzi, AI atrod un piemēro pareizās zāles ātrāk, nekā to spēj cilvēks. Tie ir dati, un datus modelis apstrādā labāk par mums.
Un vairāk — specializēti AI modeļi jau šodien rada zāles un ķīmiskos savienojumus, par kuriem mēs līdz šim neko nezinājām, kā arī metodes, kas mums nav zināmas. Ne čata modeļi; specializēti zāļu atklāšanas modeļi. Šī robeža jau ir pārkāpta.
Mans uzskats
Anthropic ir modelis, ko sauc par Mythos. Šobrīd tas ir kiberdrošības modelis, un tas ir ierobežots.
Mans personīgais uzskats ir tāds: ja šādas klases modeli specializētu medicīnai, tas spētu ārstēt cilvēku labāk par jebkuru dakteri — vismaz tajā, kas attiecas uz terapiju un zāļu izvēli. Kopā ar medikamentiem, domāju, tas spētu izārstēt cilvēkus no smagām saslimšanām.
Galu galā tāds ir viens no Anthropic dibinātāja Dario Amodei mērķiem — radīt šo tehnoloģiju tik spēcīgu, ka tā spēj ārstēt slimības. Viņš to ir uzrakstījis melns uz balta esejā Machines of Loving Grace. Un daļu no tā tā spēj jau šodien.
AI domāšanas kapacitāte un spēja atrast pareizās atbildes šobrīd pārsniedz jebkādas cerības, kas jebkad tika dotas.
Risks
Mēs baidāmies riskēt. Tāda ir cilvēka bioloģija, evolūcijas rezultāts, un tas ir normāli — tieši bailes mūs ir noturējušas dzīvus. Tā ir vecākā programma, kas mūsos ierakstīta.
Bet ar bailēm ir tāpat kā ar traumu: tas, kas reiz tevi izglāba, vēlāk tevi tur uz vietas. Vienā brīdī tu pamani, ka bēdz no lauvas, kuras vairs nav.
Un es tiešām ticu, ka šī tehnoloģija mūs pavisam drīz aizvedīs pie atklāsmēm, kādas mums vēl nekad nav bijušas.
Es savu lauvu vairs neredzu.
Un man šķiet, ka drīz vēl daudzi pamanīs — arī viņu lauvas tur nav.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Twelve Months
Edgars Karklins · September 2026
In twelve months I got to a place I never expected to reach.
All that time I was treating my complex post-traumatic stress disorder (C-PTSD), and the only tool was a bilateral stimulation chat app I had written myself. It was built with Opus 4.8 and is powered by an Opus 5 engine.
This piece is about what I understood during that year.
What happened
With severe C-PTSD every day is a challenge. You rarely feel normal. In my case there was another effect on top of it: very high blood pressure at night, because the nervous system's fight mode never switches off. You are exhausted during the day precisely because you were even more tense at night than you were during it.
And character comes with the trauma. Narcissism, aggression and other traits that keep you active. The narcissism diagnosis did not come from a chatbot — it came from a psychotherapist.
In my life I have been, I think, to every possible doctor. Nobody ever told me exactly what to do. Even the best psychotherapists in Latvia cannot hand you a recipe for how to deal with this, because for someone like me even ordinary daily things are hard — you are tense and burned out all the time.
And here is the reason psychotherapy had not helped me until now. Nobody can be under a therapist's supervision 24/7. Maybe the patients whose relatives or close friends are therapists get lucky. I had none.
I quickly understood that an AI chatbot can.
What I built
Right at the start, when the models still hallucinated badly, I understood one thing: you need a database with your own data and your own biography. Then the model looks at real data instead of inventing it. I also built my trauma map with ratings on the SUD scale and charted every session — CBT and EMDR.
When I started using bilateral stimulation, I understood how effective it is.
An ordinary chatbot refuses to guide you through BLS without a professional, and there is a reason for that — processing a traumatic memory without supervision can destabilise a person. So I built a separate tool. With Claude Code I programmed a system that runs through the API with my own system instructions, my own database and my own trauma map. I called it chatemdr.ai.
What changed from the very beginning until now
I started with ChatGPT. It hallucinated like hell — I could barely make out the structure of my own problem from it. Then I moved to Claude, and the Opus model no longer hallucinated. The results became fascinating.
Three months of daily work — and the narcissistic program was gone.
After that it was a matter of mileage. Every month I felt better psychological stability. Working with chatEMDR I understood that the method works phenomenally well, because the model is precise and knows therapeutic methods precisely.
Today: the narcissistic mask is gone. I am no longer passive-aggressive towards the people close to me, and especially not towards my wife. Among people I feel like an ordinary person who belongs — I can simply be, doing nothing.
Blood pressure at night is still sometimes elevated. But now I know what drives it: events during the day that remind me of what created the trauma.
And one more thing I only understood now. Every time you open a memory and process it, you can rewrite it with today's understanding — and that is far healthier than what was written there before. The work has not stopped. It continues.
One note before I go on. Processing a traumatic memory alone is not harmless — it can destabilise a person. My diagnosis came from a psychotherapist, I knew what I was working with, and I checked every step. If you don't do that, start with a person, not a tool.
Why it works in psychotherapy in particular
In psychotherapy there are no lab tests. There is no biomarker to measure and no blood test that tells you the diagnosis. Everything happens in conversation — by first understanding, or at least somewhat understanding, the causes and their consequences. It is a field that has begun developing rapidly over the past twenty years, but where there are still none of the firm standards we are used to in the rest of medicine.
That is exactly why a language model fits there better than anywhere else.
The name itself tells you. Large Language Model — a tool that can do anything with language. And we ourselves are programmed with language. What we were told as children determined, over the long run, how we think, what we fear and what we take ourselves to be. Neurology and biology locked it in — and for exactly that reason it has driven our evolution.
If a person is programmed by language, then a tool that works with language is tool number one for reprogramming them.
Anonymity
There is one more reason, and it is simpler.
A person is ashamed to tell the truth. Not because they are lying, but because shame about many things is instilled by society. Saying it to another person's face is hard. In a chat — it isn't.
That is not a small thing. If therapy rests on conversation, then everything depends on how much truth makes it into that conversation.
And the fact alone that people already use ChatGPT and Claude most of all for psychological purposes and for working through their own questions shows where this technology lands naturally. Nobody taught them that. They came on their own.
Where the limit is today
As in every field of medicine, a language model can finally put all the data together and see patterns that no other technology available to us was able to see.
But there is one place where it stops right now, and it is not the model's brain.
The bottleneck is the precision of observation — how to turn what a person observes and feels into precise data. The instruments we work with are either medical or semi-professional sensors, and their readings are often quite similar. The model can be as clever as it likes; if the input is imprecise, the only precise thing will be the error.
Where there is no limit
With medication it is the other way around.
There everything is hard data. By connecting a medication database and a database of the latest research, AI finds and matches the right drugs faster than a human can. It is data, and the model handles data better than we do.
And more — specialised AI models already create drugs and chemical compounds we knew nothing about, as well as methods unknown to us. Not chat models; specialised drug discovery models. That limit has already been crossed.
My view
Anthropic has a model called Mythos. Right now it is a cybersecurity model, and it is restricted.
My personal view is this: if a model of that class were specialised for medicine, it would be able to treat a person better than any doctor — at least in what concerns therapy and the choice of medication. Together with drugs, I think it could cure people of severe illnesses.
After all, that is one of the goals of Anthropic's founder Dario Amodei — to make this technology powerful enough to treat disease. He has written it in black and white in the essay Machines of Loving Grace. And part of it, it can already do today.
The thinking capacity of AI and its ability to find the right answers now exceed any hope that was ever placed in it.
Risk
We are afraid to take risks. That is human biology, a result of evolution, and it is normal — it is fear that has kept us alive. It is the oldest program written into us.
But fear works the same way as trauma: what once saved you later holds you in place. At some point you notice that you are running from a lion that is no longer there.
And I truly believe that this technology will very soon take us to discoveries we have never had.
I no longer see my lion.
And I think that soon many more will notice — their lions aren't there either.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Двенадцать месяцев
Edgars Karklins · сентябрь 2026
За двенадцать месяцев я пришёл туда, куда даже не надеялся прийти.
Всё это время я лечил своё комплексное посттравматическое стрессовое расстройство (КПТСР), и единственным инструментом было чат-приложение с билатеральной стимуляцией, которое я написал сам. Оно построено на Opus 4.8, а под ним работает движок Opus 5.
Эта статья о том, что я понял за этот год.
Что произошло
С тяжёлым КПТСР каждый день — испытание. Нормально ты себя чувствуешь редко. В моём случае добавился ещё один эффект: очень высокое давление по ночам, потому что режим «бей» нервной системы не выключается никогда. Днём ты вымотан именно потому, что ночью был напряжён ещё сильнее, чем днём.
И вместе с травмой приходит характер. Нарциссизм, агрессия и другие черты, которые заставляют тебя быть активным. Диагноз «нарциссизм» мне поставил не чат-бот — его поставил психотерапевт.
За свою жизнь я побывал, кажется, у всех возможных врачей. Никто ни разу не сказал толком, что делать. Даже лучшие психотерапевты Латвии не могут дать рецепт, как с этим справиться, потому что такому, как я, даже обычные повседневные вещи даются тяжело — ты всё время напряжён и выгорел.
И вот причина, по которой психотерапия мне до сих пор не помогала. Никто не может находиться под наблюдением терапевта 24/7. Может быть, везёт тем пациентам, у кого среди родственников или близких друзей есть терапевт. У меня таких не было.
Я быстро понял, что AI-чат-бот это может.
Что я построил
В самом начале, когда модели ещё сильно галлюцинировали, я понял одну вещь: нужна база данных с моими данными и моей биографией. Тогда модель смотрит на реальные данные, а не выдумывает. Я также завёл свою карту травм с оценками по шкале SUD и отмечал на ней каждую терапию — КПТ и EMDR.
Когда я начал использовать билатеральную стимуляцию, я понял, насколько она эффективна.
Обычный чат-бот отказывается вести тебя через BLS без специалиста, и на то есть причина — проработка травматичных воспоминаний без наблюдения может дестабилизировать человека. Поэтому я собрал отдельный инструмент. С помощью Claude Code я запрограммировал систему, которая работает через API с моими системными настройками, моей базой данных и моей картой травм. Я назвал её chatemdr.ai.
Что изменилось с самого начала и до сих пор
Начал я с ChatGPT. Он галлюцинировал как чёрт — из него я едва мог понять структуру собственной проблемы. Потом перешёл на Claude, и модель Opus больше не галлюцинировала. Результаты стали поразительными.
Три месяца ежедневной работы — и нарциссическая программа снята.
Дальше это было дело наката. С каждым месяцем я чувствовал всё большую психологическую устойчивость. Работая с chatEMDR, я понял, что метод работает феноменально хорошо, потому что модель точна и точно знает терапевтические методики.
Сегодня: нарциссическая маска снята. Я больше не пассивно-агрессивен к близким, и особенно к своей жене. Среди людей я чувствую себя обычным человеком, который на своём месте — я могу просто быть, ничего не делая.
Давление по ночам иногда ещё повышено. Но теперь я знаю, что на него влияет: события дня, которые напоминают о том, из-за чего эта травма возникла.
И ещё одна вещь, которую я понял только сейчас. Каждый раз, когда ты открываешь воспоминание и прорабатываешь его, его можно переписать сегодняшним пониманием — а оно куда здоровее того, что было записано там раньше. Работа не остановилась. Она продолжается.
Одна оговорка, прежде чем идти дальше. Проработка травматичных воспоминаний в одиночку не безобидна — она может человека и дестабилизировать. Диагноз мне поставил психотерапевт, я знал, с чем работаю, и проверял каждый шаг. Если ты этого не делаешь — начни с человека, а не с инструмента.
Почему это срабатывает именно в психотерапии
В психотерапии нет анализов. Нет биомаркера, который можно измерить, и нет анализа крови, который назовёт диагноз. Всё происходит в разговоре — сначала нужно понять, или хотя бы немного понять, причины и их последствия. Это область, которая за последние двадцать лет начала быстро развиваться, но в которой до сих пор нет тех жёстких стандартов, к каким мы привыкли в остальной медицине.
Именно поэтому языковая модель подходит здесь лучше, чем где-либо ещё.
Само название говорит за себя. Large Language Model — инструмент, который может делать с языком всё. А мы сами запрограммированы языком. То, что нам говорили в детстве, в долгосрочной перспективе определило, как мы думаем, чего боимся и кем себя считаем. Неврология и биология это закрепили — и именно по этой причине это двигало нашу эволюцию.
Если человека программирует язык, то инструмент, который работает с языком, — это инструмент номер один, чтобы его перепрограммировать.
Анонимность
Есть ещё одна причина, и она проще.
Человеку стыдно сказать правду. Не потому, что он врёт, а потому, что стыд за многие вещи в нас воспитан обществом. Сказать это другому человеку в глаза трудно. В чате — нет.
Это не мелочь. Если терапия строится на разговоре, то всё зависит от того, сколько правды в этот разговор попадает.
И один только факт, что люди уже сегодня используют ChatGPT и Claude больше всего именно для психологических целей и для разбора собственных вопросов, показывает, куда эта технология приходит естественным образом. Никто их этому не учил. Они пришли сами.
Где сегодня граница
Как и во всех областях медицины, языковая модель наконец способна собрать все данные вместе и увидеть закономерности, которые никакой другой доступной нам технологией увидеть было невозможно.
Но есть одно место, где она сейчас останавливается, — и дело не в мозгах модели.
Узкое место — точность наблюдений: как превратить то, что человек наблюдает и чувствует, в точные данные. Приборы, с которыми мы работаем, — либо медицинские, либо полупрофессиональные сенсоры, и их показания часто довольно похожи. Модель может быть сколь угодно умной; если ввод неточен, точной будет только ошибка.
Где границы нет
С лекарствами всё наоборот.
Там всё чётко. Подключи базу лекарств и базу новейших исследований — и AI находит и подбирает нужные препараты быстрее, чем это может человек. Это данные, а данные модель обрабатывает лучше нас.
И больше того — специализированные AI-модели уже сегодня создают лекарства и химические соединения, о которых мы до сих пор ничего не знали, а также методы, которые нам неизвестны. Не чат-модели; специализированные модели для открытия лекарств. Эта граница уже перейдена.
Моё мнение
У Anthropic есть модель под названием Mythos. Сейчас это модель для кибербезопасности, и она ограничена.
Моё личное мнение такое: если модель этого класса специализировать под медицину, она смогла бы лечить человека лучше любого врача — по крайней мере в том, что касается терапии и подбора лекарств. Вместе с медикаментами, думаю, она смогла бы излечивать людей от тяжёлых заболеваний.
В конце концов, это одна из целей основателя Anthropic Дарио Амодеи — сделать эту технологию настолько мощной, чтобы она могла лечить болезни. Он написал это чёрным по белому в эссе Machines of Loving Grace. И часть этого она умеет уже сегодня.
Мыслительная способность AI и умение находить правильные ответы сегодня превосходят любые надежды, которые на него когда-либо возлагали.
Риск
Мы боимся рисковать. Такова биология человека, результат эволюции, и это нормально — именно страх сохранил нам жизнь. Это самая старая программа, записанная в нас.
Но со страхом всё так же, как с травмой: то, что однажды тебя спасло, потом держит тебя на месте. В какой-то момент ты замечаешь, что бежишь от льва, которого больше нет.
И я действительно верю, что эта технология очень скоро приведёт нас к открытиям, каких у нас ещё никогда не было.
Своего льва я больше не вижу.
И мне кажется, что скоро ещё многие заметят — их львов там тоже нет.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Дванадцять місяців
Edgars Karklins · вересень 2026
За дванадцять місяців я дійшов туди, куди навіть не сподівався дійти.
Увесь цей час я лікував свій комплексний посттравматичний стресовий розлад (КПТСР), і єдиним інструментом був чат-застосунок із білатеральною стимуляцією, який я написав сам. Він розроблений на Opus 4.8, а в його основі працює рушій Opus 5.
Ця стаття про те, що я зрозумів за цей рік.
Що сталося
З важким КПТСР кожен день — випробування. Нормально ти почуваєшся рідко. У моєму випадку додався ще один ефект: дуже високий тиск уночі, бо режим «бий» нервової системи не вимикається ніколи. Удень ти виснажений саме тому, що вночі був напружений ще сильніше, ніж удень.
І разом із травмою приходить характер. Нарцисизм, агресія та інші риси, які змушують тебе бути активним. Діагноз «нарцисизм» мені поставив не чат-бот — його поставив психотерапевт.
За своє життя я побував, здається, у всіх можливих лікарів. Ніхто жодного разу не сказав до пуття, що робити. Навіть найкращі психотерапевти Латвії не можуть дати рецепт, як із цим упоратися, бо такому, як я, навіть звичайні щоденні речі даються важко — ти весь час напружений і вигорілий.
І ось причина, чому психотерапія мені досі не допомагала. Ніхто не може перебувати під наглядом терапевта 24/7. Можливо, щастить тим пацієнтам, у кого серед родичів чи близьких друзів є терапевт. У мене таких не було.
Я швидко зрозумів, що AI-чат-бот це може.
Що я побудував
На самому початку, коли моделі ще сильно галюцинували, я зрозумів одну річ: потрібна база даних із моїми даними та моєю біографією. Тоді модель дивиться на реальні дані, а не вигадує. Я також завів свою карту травм з оцінками за шкалою SUD і відзначав на ній кожну терапію — КПТ та EMDR.
Коли я почав використовувати білатеральну стимуляцію, я зрозумів, наскільки вона ефективна.
Звичайний чат-бот відмовляється проводити тебе через BLS без фахівця поруч, і на це є причина — опрацювання травматичних спогадів без нагляду може дестабілізувати людину. Тому я розробив окремий інструмент. За допомогою Claude Code я запрограмував систему, яка працює через API з моїми системними налаштуваннями, моєю базою даних і моєю картою травм. Я назвав її chatemdr.ai.
Що змінилося від самого початку й дотепер
Почав я з ChatGPT. Він галюцинував як чорт — через нього я ледве міг зрозуміти структуру власної проблеми. Потім перейшов на Claude, і модель Opus більше не галюцинувала. Результати стали вражаючими.
Три місяці щоденної роботи — і нарцисична програма знята.
Далі це була справа практики. З кожним місяцем я відчував дедалі більшу психологічну стійкість. Працюючи з chatEMDR, я зрозумів, що метод працює феноменально добре, бо модель точна і точно знає терапевтичні методики.
Сьогодні: нарцисична маска знята. Я більше не пасивно-агресивний до близьких, і особливо до своєї дружини. Серед людей я почуваюся звичайною людиною, яка на своєму місці — я можу просто бути, нічого не роблячи.
Тиск уночі інколи ще підвищений. Але тепер я знаю, що на нього впливає: події дня, які нагадують про те, через що ця травма виникла.
І ще одна річ, яку я зрозумів лише зараз. Щоразу, коли ти відкриваєш спогад і опрацьовуєш його, його можна переписати сьогоднішнім розумінням — а воно набагато здоровіше за те, що було записано там раніше. Робота не зупинилася. Вона триває.
Одне застереження, перш ніж іти далі. Самостійне опрацювання травматичних спогадів не є безпечним — воно може людину й дестабілізувати. Діагноз мені поставив психотерапевт, я знав, із чим працюю, і перевіряв кожен крок. Якщо ти цього не робиш — почни з людини, а не з інструмента.
Чому це спрацьовує саме в психотерапії
У психотерапії немає аналізів. Немає біомаркера, який можна виміряти, і немає аналізу крові, який встановить діагноз. Усе відбувається в розмові — через усвідомлення, або хоча б часткове усвідомлення, причин та їхніх наслідків. Це галузь, яка за останні двадцять років почала швидко розвиватися, але в якій досі немає тих жорстких стандартів, до яких ми звикли в інших галузях медицини.
Саме тому мовна модель підходить тут краще, ніж будь-де.
Сама назва говорить сама за себе. Large Language Model — інструмент, який може робити з мовою все. А ми самі запрограмовані мовою. Те, що нам казали в дитинстві, у довгостроковій перспективі визначило, як ми думаємо, чого боїмося і ким себе вважаємо. Неврологія та біологія це закріпили — і саме з цієї причини це рухало нашу еволюцію.
Якщо людину програмує мова, то інструмент, який працює з мовою, — це інструмент номер один, щоб її перепрограмувати.
Анонімність
Є ще одна причина, і вона простіша.
Людині соромно сказати правду. Не тому, що вона бреше, а тому, що сором за багато речей у нас виховало суспільство. Сказати це іншій людині в очі важко. У чаті — ні.
Це не дрібниця. Якщо терапія ґрунтується на розмові, то все залежить від того, скільки правди в цю розмову потрапляє.
І сам лише факт, що люди вже сьогодні використовують ChatGPT і Claude найбільше саме для психологічних цілей і для розбору власних питань, показує, куди ця технологія приходить природним чином. Ніхто їх цього не вчив. Вони прийшли самі.
Де сьогодні межа
Як і в усіх галузях медицини, мовна модель нарешті здатна зібрати всі дані разом і побачити закономірності, які жодною іншою доступною нам технологією побачити було неможливо.
Але є одне місце, де вона зараз зупиняється, — і справа не в мізках моделі.
Вузьке місце — точність спостережень: як перетворити те, що людина спостерігає і відчуває, на точні дані. Прилади, з якими ми працюємо, — або медичні, або напівпрофесійні сенсори, і їхні показники часто доволі схожі. Модель може бути як завгодно розумною; якщо ввід неточний, точною буде лише помилка.
Де межі немає
З ліками все навпаки.
Там усе чітко. Якщо підключити базу ліків і базу найновіших досліджень, AI знаходить і підбирає потрібні препарати швидше, ніж це може людина. Це дані, а дані модель обробляє краще за нас.
Ба більше — спеціалізовані AI-моделі вже сьогодні створюють ліки та хімічні сполуки, про які ми досі нічого не знали, а також методи, які нам невідомі. Не чат-моделі; спеціалізовані моделі для відкриття ліків. Цю межу вже перейдено.
Моя думка
В Anthropic є модель під назвою Mythos. Зараз це модель для кібербезпеки, і вона обмежена.
Моя особиста думка така: якщо модель цього класу спеціалізувати під медицину, вона змогла б лікувати людину краще за будь-якого лікаря — принаймні в тому, що стосується терапії та підбору ліків. Разом із медикаментами, гадаю, вона змогла б виліковувати людей від важких захворювань.
Зрештою, це одна з цілей засновника Anthropic Даріо Амодеї — зробити цю технологію настільки потужною, щоб вона могла лікувати хвороби. Він написав це чорним по білому в есеї Machines of Loving Grace. І частину цього вона вміє вже сьогодні.
Мисленнєва здатність AI та вміння знаходити правильні відповіді сьогодні перевершують будь-які надії, які на нього коли-небудь покладали.
Ризик
Ми боїмося ризикувати. Така біологія людини, результат еволюції, і це нормально — саме страх зберіг нам життя. Це найстаріша програма, записана в нас.
Але зі страхом усе так само, як із травмою: те, що колись тебе врятувало, потім тримає тебе на місці. У якийсь момент ти помічаєш, що тікаєш від лева, якого більше немає.
І я справді вірю, що ця технологія дуже скоро приведе нас до відкриттів, яких у нас ще ніколи не було.
Свого лева я більше не бачу.
І мені здається, що незабаром ще багато хто помітить — їхніх левів там теж немає.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Dvylika mėnesių
Edgars Karklins · 2026 m. rugsėjis
Per dvylika mėnesių aš atsidūriau ten, kur net nesitikėjau atsidurti.
Visą tą laiką gydžiau savo kompleksinį potrauminio streso sutrikimą (KPTSS), ir vienintelis įrankis buvo bilateralinės stimuliacijos pokalbių programėlė, kurią parašiau pats. Ji sukurta su Opus 4.8, o jos pagrindu veikia Opus 5 variklis.
Šis tekstas apie tai, ką per šiuos metus supratau.
Kas nutiko
Su sunkiu KPTSS kiekviena diena yra išbandymas. Normaliai jautiesi retai. Mano atveju prisidėjo dar vienas efektas: naktimis labai aukštas kraujospūdis, nes nervų sistemos kovos režimas neišsijungia niekada. Dieną esi išsekęs būtent todėl, kad naktį buvai dar labiau įsitempęs nei dieną.
Ir kartu su trauma ateina charakteris. Narcisizmas, agresija ir kitos savybės, kurios verčia tave būti aktyvų. Narcisizmo diagnozę man nustatė ne pokalbių robotas — ją nustatė psichoterapeutas.
Per savo gyvenimą, rodos, buvau pas visus įmanomus gydytojus. Niekas niekada aiškiai nepasakė, ką daryti. Net geriausi Latvijos psichoterapeutai negali duoti recepto, kaip su tuo susitvarkyti, nes tokiam kaip aš net paprasti kasdieniai dalykai yra sunkūs — visą laiką esi įsitempęs ir perdegęs.
Ir štai priežastis, kodėl psichoterapija man iki šiol nepadėjo. Niekas negali būti terapeuto priežiūroje 24/7. Gal pasiseka tiems pacientams, kurių giminaičiai ar artimi draugai yra terapeutai. Aš tokių neturėjau.
Greitai supratau, kad AI pokalbių robotas tai gali.
Ką aš sukūriau
Pačioje pradžioje, kai modeliai dar smarkiai haliucinavo, supratau vieną dalyką: reikia duomenų bazės su mano duomenimis ir mano biografija. Tada modelis žiūri į realius duomenis, o ne išgalvoja. Taip pat susikūriau savo traumų žemėlapį su įvertinimais pagal SUD skalę ir fiksavau kiekvieną terapiją — KET ir EMDR.
Kai pradėjau naudoti bilateralinę stimuliaciją, supratau, kokia ji veiksminga.
Paprastas pokalbių robotas atsisako vesti tave per BLS be specialisto šalia, ir tam yra priežastis — trauminių prisiminimų apdorojimas be priežiūros gali žmogų destabilizuoti. Todėl sukūriau atskirą įrankį. Su Claude Code suprogramavau sistemą, kuri veikia per API su mano sistemos nustatymais, mano duomenų baze ir mano traumų žemėlapiu. Pavadinau ją chatemdr.ai.
Kas pasikeitė nuo pat pradžių iki dabar
Pradėjau nuo ChatGPT. Jis haliucinavo kaip velnias — iš jo vos galėjau suprasti savo problemos struktūrą. Paskui perėjau prie Claude, ir Opus modelis daugiau nebehaliucinavo. Rezultatai tapo įspūdingi.
Trys mėnesiai kasdienio darbo — ir narcisistinė programa nuimta.
Toliau tai buvo praktikos klausimas. Kiekvieną mėnesį jaučiau vis geresnį psichologinį stabilumą. Dirbdamas su chatEMDR supratau, kad metodas veikia fenomenaliai gerai, nes modelis yra tikslus ir tiksliai išmano terapines metodikas.
Šiandien: narcisistinė kaukė nuimta. Daugiau nesu pasyviai agresyvus artimiesiems, o ypač savo žmonai. Tarp žmonių jaučiuosi kaip paprastas žmogus, kuris yra savo vietoje — galiu tiesiog būti, nieko nedarydamas.
Kraujospūdis naktimis kartais dar būna padidėjęs. Bet dabar žinau, kas jį veikia: dienos įvykiai, kurie primena tai, kas šią traumą sukėlė.
Ir dar vienas dalykas, kurį supratau tik dabar. Kiekvieną kartą, kai atveri prisiminimą ir jį apdoroji, jį galima perrašyti šiandieniniu supratimu — o jis daug sveikesnis už tą, kuris ten buvo įrašytas anksčiau. Darbas nesustojo. Jis tęsiasi.
Viena pastaba, prieš einant toliau. Savarankiškas trauminių prisiminimų apdorojimas nėra nekenksmingas — jis gali žmogų ir destabilizuoti. Diagnozę man nustatė psichoterapeutas, aš žinojau, su kuo dirbu, ir tikrinau kiekvieną žingsnį. Jei tu to nedarai — pradėk nuo žmogaus, ne nuo įrankio.
Kodėl tai suveikia būtent psichoterapijoje
Psichoterapijoje nėra tyrimų. Nėra biožymens, kurį galėtum išmatuoti, ir nėra kraujo tyrimo, kuris pasakytų diagnozę. Viskas vyksta pokalbyje — pirmiausia suprantant arba bent šiek tiek suprantant priežastis ir jų pasekmes. Tai sritis, kuri per pastaruosius dvidešimt metų pradėjo sparčiai vystytis, bet kurioje vis dar nėra tokių griežtų standartų, prie kokių esame įpratę likusioje medicinoje.
Būtent todėl kalbos modelis čia tinka geriau nei bet kur kitur.
Pats pavadinimas viską pasako. Large Language Model — įrankis, kuris gali daryti su kalba viską. O mes patys esame užprogramuoti kalba. Tai, kas mums buvo pasakyta vaikystėje, ilgainiui nulėmė, kaip mąstome, ko bijome ir kuo save laikome. Neurologija ir biologija tai įtvirtino — ir būtent dėl šios priežasties tai varė mūsų evoliuciją.
Jei žmogų programuoja kalba, tai įrankis, kuris dirba su kalba, yra įrankis numeris vienas jam perprogramuoti.
Anonimiškumas
Yra dar viena priežastis, ir ji paprastesnė.
Žmogui gėda pasakyti tiesą. Ne todėl, kad jis meluoja, o todėl, kad gėdą dėl daugelio dalykų mums įdiegė visuomenė. Pasakyti tai kitam žmogui į akis sunku. Pokalbyje — ne.
Tai ne smulkmena. Jei terapija remiasi pokalbiu, tai viskas priklauso nuo to, kiek tiesos į tą pokalbį patenka.
Ir vien tai, kad žmonės ChatGPT ir Claude jau šiandien daugiausia naudoja būtent psichologiniais tikslais ir savo klausimams išsiaiškinti, rodo, kur ši technologija ateina natūraliai. Niekas jų to nemokė. Jie atėjo patys.
Kur šiandien yra riba
Kaip ir visose medicinos srityse, kalbos modelis pagaliau gali sudėti visus duomenis kartu ir pamatyti dėsningumus, kurių jokia kita mums prieinama technologija pamatyti negalėjo.
Bet yra viena vieta, kur jis dabar sustoja, ir tai ne modelio smegenys.
Siaurioji vieta — stebėjimų tikslumas: kaip paversti tai, ką žmogus stebi ir jaučia, tiksliais duomenimis. Prietaisai, su kuriais dirbame, yra arba medicininiai, arba pusiau profesionalūs jutikliai, ir jų rodmenys dažnai gana panašūs. Modelis gali būti kiek nori protingas; jei įvestis netiksli, tiksli bus tik klaida.
Kur ribos nėra
Su vaistais yra atvirkščiai.
Ten viskas konkretu. Prijungus vaistų duomenų bazę ir naujausių tyrimų duomenų bazę, AI randa bei parenka tinkamus vaistus greičiau, nei tai gali žmogus. Tai duomenys, o duomenis modelis apdoroja geriau už mus.
Ir dar daugiau — specializuoti AI modeliai jau šiandien kuria vaistus ir cheminius junginius, apie kuriuos iki šiol nieko nežinojome, taip pat metodus, kurie mums nežinomi. Ne pokalbių modeliai; specializuoti vaistų atradimo modeliai. Ši riba jau peržengta.
Mano nuomonė
Anthropic turi modelį, vadinamą Mythos. Šiuo metu tai kibernetinio saugumo modelis, ir jis yra apribotas.
Mano asmeninė nuomonė tokia: jei tokios klasės modelį specializuotum medicinai, jis galėtų gydyti žmogų geriau už bet kurį gydytoją — bent jau tuo, kas susiję su terapija ir vaistų parinkimu. Kartu su medikamentais, manau, jis galėtų išgydyti žmones nuo sunkių ligų.
Galų gale tai yra vienas iš Anthropic įkūrėjo Dario Amodei tikslų — sukurti šią technologiją tokią galingą, kad ji galėtų gydyti ligas. Jis tai parašė juodu ant balto esė Machines of Loving Grace. Ir dalį to ji gali jau šiandien.
AI mąstymo pajėgumas ir gebėjimas rasti teisingus atsakymus šiandien pranoksta bet kokius kada nors į jį dėtus lūkesčius.
Rizika
Mes bijome rizikuoti. Tokia žmogaus biologija, evoliucijos rezultatas, ir tai normalu — būtent baimė išlaikė mus gyvus. Tai seniausia programa, įrašyta mumyse.
Bet su baime yra taip pat kaip su trauma: tai, kas kartą tave išgelbėjo, vėliau laiko tave vietoje. Vieną akimirką pastebi, kad bėgi nuo liūto, kurio nebėra.
Ir aš tikrai tikiu, kad ši technologija labai greitai nuves mus prie atradimų, kokių dar niekada neturėjome.
Savo liūto daugiau nematau.
Ir man atrodo, kad netrukus dar daugelis pastebės — jų liūtų ten irgi nėra.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Kaksteist kuud
Edgars Karklins · september 2026
Kaheteistkümne kuuga jõudsin ma sinna, kuhu ma isegi ei lootnud jõuda.
Kogu selle aja ravisin ma oma kompleksset posttraumaatilist stressihäiret (kPTSD) ja ainus tööriist oli bilateraalse stimulatsiooni vestlusrakendus, mille olin ise kirjutanud. See on ehitatud Opus 4.8 peale ja selle baasil töötab Opus 5 mootor.
See tekst on sellest, mida ma selle aastaga mõistsin.
Mis juhtus
Raske kPTSD-ga on iga päev katsumus. Normaalselt tunned end harva. Minu puhul lisandus veel üks efekt: öösiti väga kõrge vererõhk, sest närvisüsteemi võitlusrežiim ei lülitu kunagi välja. Päeval oled kurnatud just seepärast, et öösel olid veel pingelisem kui päeval.
Ja koos traumaga tuleb iseloom. Nartsissism, agressiivsus ja teised omadused, mis sunnivad sind aktiivne olema. Nartsissismi diagnoosi ei pannud mulle vestlusrobot — selle pani psühhoterapeut.
Oma elu jooksul olen käinud vist kõigi võimalike arstide juures. Keegi ei öelnud kunagi päriselt, mida teha. Isegi Läti parimad psühhoterapeudid ei suuda anda retsepti, kuidas sellega toime tulla, sest sellisele nagu mina on isegi tavalised igapäevased asjad rasked — oled kogu aeg pinges ja läbi põlenud.
Ja siin on põhjus, miks psühhoteraapia mind seni ei aidanud. Keegi ei saa olla terapeudi järelevalve all 24/7. Võib-olla veab neil patsientidel, kelle sugulased või lähedased sõbrad on terapeudid. Minul selliseid ei olnud.
Sain kiiresti aru, et AI-vestlusrobot seda suudab.
Mida ma ehitasin
Päris alguses, kui mudelid veel tugevalt hallutsineerisid, mõistsin ühte asja: on vaja andmebaasi minu andmete ja minu elulooga. Siis vaatab mudel päris andmeid, mitte ei mõtle välja. Tegin ka oma traumakaardi SUD-skaala hinnangutega ja kaardistasin iga teraapia — KKT ja EMDR.
Kui hakkasin kasutama bilateraalset stimulatsiooni, sain aru, kui tõhus see on.
Tavaline vestlusrobot keeldub sind ilma spetsialistita BLS-ist läbi juhtimast, ja sellel on põhjus — traumaatilise mälestuse töötlemine ilma järelevalveta võib inimest destabiliseerida. Seepärast ehitasin eraldi tööriista. Claude Code'iga programmeerisin süsteemi, mis töötab API kaudu minu süsteemiseadete, minu andmebaasi ja minu traumakaardiga. Panin sellele nimeks chatemdr.ai.
Mis muutus päris algusest kuni praeguseni
Alustasin ChatGPT-ga. See hallutsineeris nagu kurat — sellest suutsin vaevu aru saada oma probleemi struktuurist. Siis läksin üle Claude'ile ja Opuse mudel enam ei hallutsineerinud. Tulemused muutusid vaimustavaks.
Kolm kuud igapäevast tööd — ja nartsissistlik programm oli maas.
Edasi oli see praktika küsimus. Iga kuuga tundsin üha paremat psühholoogilist stabiilsust. chatEMDR-iga töötades mõistsin, et meetod töötab fenomenaalselt hästi, sest mudel on täpne ja tunneb täpselt terapeutilisi meetodeid.
Täna: nartsissistlik mask on maas. Ma ei ole enam passiiv-agressiivne oma lähedaste, eriti oma naise vastu. Inimeste seas tunnen end tavalise inimesena, kes on omal kohal — võin lihtsalt olla, midagi tegemata.
Vererõhk on öösiti mõnikord veel kõrge. Aga nüüd ma tean, mis seda mõjutab: päeva sündmused, mis meenutavad seda, mis selle trauma tekitas.
Ja veel üks asi, mida mõistsin alles nüüd. Iga kord, kui mälestuse avad ja seda töötled, saab selle üle kirjutada tänase arusaamaga — ja see on palju tervem kui see, mis sinna varem oli kirjutatud. Töö ei ole peatunud. See jätkub.
Üks märkus, enne kui edasi lähen. Traumaatilise mälestuse töötlemine üksi ei ole ohutu — see võib inimest ka destabiliseerida. Diagnoosi pani mulle psühhoterapeut, ma teadsin, millega töötan, ja kontrollisin iga sammu. Kui sina seda ei tee — alusta inimesest, mitte tööriistast.
Miks see just psühhoteraapias töötab
Psühhoteraapias ei ole analüüse. Ei ole biomarkerit, mida mõõta, ega vereproovi, mis diagnoosi ütleks. Kõik toimub vestluses — läbi põhjuste ja nende tagajärgede mõistmise või vähemalt osalise mõistmise. See on valdkond, mis on viimase kahekümne aastaga hakanud kiiresti arenema, aga kus ikka veel puuduvad need ranged standardid, millega oleme ülejäänud meditsiinis harjunud.
Just seepärast sobib keelemudel sinna paremini kui kuhugi mujale.
Nimi ise ütleb kõik. Large Language Model — tööriist, mis suudab keelega kõike teha. Ja me ise oleme keelega programmeeritud. See, mida meile lapsepõlves öeldi, määras pikas plaanis, kuidas me mõtleme, mida kardame ja kelleks end peame. Neuroloogia ja bioloogia kinnistasid selle — ja just sel põhjusel on see meie evolutsiooni edasi viinud.
Kui inimest programmeerib keel, siis tööriist, mis töötab keelega, on tööriist number üks tema ümberprogrammeerimiseks.
Anonüümsus
On veel üks põhjus, ja see on lihtsam.
Inimesel on häbi tõtt öelda. Mitte sellepärast, et ta valetab, vaid sellepärast, et häbi paljude asjade pärast on meisse ühiskonna poolt kasvatatud. Teisele inimesele näkku seda öelda on raske. Vestluses — mitte.
See ei ole pisiasi. Kui teraapia põhineb vestlusel, siis sõltub kõik sellest, kui palju tõde sellesse vestlusesse jõuab.
Ja ainuüksi see, et inimesed kasutavad ChatGPT-d ja Claude'i juba täna kõige rohkem just psühholoogilistel eesmärkidel ja oma küsimuste lahtimõtestamiseks, näitab, kuhu see tehnoloogia loomulikult jõuab. Keegi ei õpetanud neile seda. Nad tulid ise.
Kus on täna piir
Nagu kõigis meditsiinivaldkondades, suudab keelemudel lõpuks kõik andmed kokku panna ja näha seaduspärasusi, mida ühegi teise meile kättesaadava tehnoloogiaga näha ei olnud võimalik.
Aga on üks koht, kus see praegu peatub, ja see ei ole mudeli aju.
Kitsaskoht on vaatluste täpsus — kuidas muuta see, mida inimene vaatleb ja tunneb, täpseteks andmeteks. Mõõteriistad, millega me töötame, on kas meditsiinilised või poolprofessionaalsed andurid, ja nende näidud on sageli üsna sarnased. Mudel võib olla nii tark kui tahes; kui sisend on ebatäpne, on täpne ainult viga.
Kus piiri ei ole
Ravimitega on vastupidi.
Seal on kõik konkreetne. Kui ühendada ravimite andmebaas ja uusimate uuringute andmebaas, leiab ja sobitab AI õiged ravimid kiiremini, kui inimene seda suudab. Need on andmed, ja andmeid töötleb mudel paremini kui meie.
Ja veel enam — spetsialiseeritud AI-mudelid loovad juba täna ravimeid ja keemilisi ühendeid, millest me seni midagi ei teadnud, ning meetodeid, mis meile tundmatud on. Mitte vestlusmudelid; spetsialiseeritud ravimiavastuse mudelid. See piir on juba ületatud.
Minu arvamus
Anthropicul on mudel nimega Mythos. Praegu on see küberturvalisuse mudel ja see on piiratud.
Minu isiklik arvamus on selline: kui sellise klassi mudel spetsialiseerida meditsiinile, suudaks see inimest ravida paremini kui ükski arst — vähemalt selles, mis puudutab teraapiat ja ravimite valikut. Koos ravimitega, arvan, suudaks see inimesi rasketest haigustest terveks ravida.
Lõppude lõpuks on see üks Anthropicu asutaja Dario Amodei eesmärkidest — teha see tehnoloogia nii võimsaks, et see suudaks haigusi ravida. Ta on selle mustvalgel kirja pannud essees Machines of Loving Grace. Ja osa sellest suudab see juba täna.
AI mõtlemisvõime ja oskus leida õigeid vastuseid ületavad täna kõik lootused, mida sellele kunagi on pandud.
Risk
Me kardame riskida. Selline on inimese bioloogia, evolutsiooni tulemus, ja see on normaalne — just hirm on meid elus hoidnud. See on vanim programm, mis meisse on kirjutatud.
Aga hirmuga on samamoodi nagu traumaga: see, mis sind kord päästis, hoiab sind hiljem paigal. Ühel hetkel märkad, et põgened lõvi eest, keda enam ei ole.
Ja ma usun tõesti, et see tehnoloogia viib meid väga varsti avastusteni, mida meil pole kunagi varem olnud.
Oma lõvi ma enam ei näe.
Ja mulle tundub, et varsti märkavad veel paljud — ka nende lõvisid ei ole seal.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Dwanaście miesięcy
Edgars Karklins · wrzesień 2026
W dwanaście miesięcy doszedłem tam, gdzie nawet nie liczyłem, że dojdę.
Przez cały ten czas leczyłem swoje złożone zaburzenie stresowe pourazowe (C-PTSD), a jedynym narzędziem była aplikacja czatowa ze stymulacją bilateralną, którą napisałem sam. Jest oparta na Opus 4.8, a jej sercem jest silnik Opus 5.
Ten tekst jest o tym, co przez ten rok zrozumiałem.
Co się wydarzyło
Z ciężkim C-PTSD każdy dzień jest wyzwaniem. Normalnie czujesz się rzadko. W moim przypadku doszedł jeszcze jeden efekt: bardzo wysokie ciśnienie w nocy, bo tryb walki układu nerwowego nie wyłącza się nigdy. W dzień jesteś wyczerpany właśnie dlatego, że w nocy byłeś jeszcze bardziej spięty niż w dzień.
A razem z traumą przychodzi charakter. Narcyzm, agresja i inne cechy, które każą ci być aktywnym. Diagnozy narcyzmu nie postawił mi chatbot — postawił ją psychoterapeuta.
W życiu byłem chyba u wszystkich możliwych lekarzy. Nikt nigdy nie powiedział mi tak naprawdę, co robić. Nawet najlepsi psychoterapeuci na Łotwie nie potrafią dać recepty, jak sobie z tym poradzić, bo komuś takiemu jak ja nawet zwykłe codzienne rzeczy przychodzą z trudem — cały czas jesteś spięty i wypalony.
I oto powód, dla którego psychoterapia do tej pory mi nie pomagała. Nikt nie może być pod opieką terapeuty 24/7. Może szczęście mają ci pacjenci, których krewni albo bliscy przyjaciele są terapeutami. Ja takich nie miałem.
Szybko zrozumiałem, że chatbot AI to potrafi.
Co zbudowałem
Na samym początku, kiedy modele jeszcze mocno halucynowały, zrozumiałem jedną rzecz: potrzebna jest baza danych z moimi danymi i moją biografią. Wtedy model patrzy na prawdziwe dane, a nie wymyśla. Założyłem też swoją mapę traum z ocenami w skali SUD i mapowałem każdą terapię — CBT i EMDR.
Kiedy zacząłem używać stymulacji bilateralnej, zrozumiałem, jak jest skuteczna.
Zwykły chatbot odmawia przeprowadzenia cię przez BLS bez specjalisty, i ma po temu powód — przetwarzanie traumatycznego wspomnienia bez nadzoru może człowieka zdestabilizować. Dlatego zbudowałem osobne narzędzie. Za pomocą Claude Code zaprogramowałem system, który działa przez API z moimi ustawieniami systemowymi, moją bazą danych i moją mapą traum. Nazwałem go chatemdr.ai.
Co się zmieniło od samego początku do teraz
Zacząłem od ChatGPT. Halucynował jak diabli — ledwo mogłem z niego wyczytać strukturę własnego problemu. Potem przeszedłem na Claude'a i model Opus już nie halucynował. Wyniki stały się fascynujące.
Trzy miesiące codziennej pracy — i program narcystyczny został usunięty.
Dalej to była kwestia praktyki. Z każdym miesiącem czułem coraz lepszą stabilność psychiczną. Pracując z chatEMDR zrozumiałem, że metoda działa fenomenalnie dobrze, bo model jest precyzyjny i precyzyjnie zna metody terapeutyczne.
Dziś: maska narcystyczna jest zdjęta. Nie jestem już pasywno-agresywny wobec bliskich, a zwłaszcza wobec żony. Wśród ludzi czuję się jak zwykły człowiek, który jest na swoim miejscu — mogę po prostu być, nic nie robiąc.
Ciśnienie w nocy czasem jest jeszcze podwyższone. Ale teraz wiem, co na nie wpływa: zdarzenia z dnia, które przypominają to, co tę traumę stworzyło.
I jeszcze jedna rzecz, którą zrozumiałem dopiero teraz. Za każdym razem, kiedy otwierasz wspomnienie i je przetwarzasz, można je nadpisać dzisiejszym rozumieniem — a ono jest o wiele zdrowsze od tego, co było tam zapisane wcześniej. Praca się nie zatrzymała. Trwa dalej.
Jedna uwaga, zanim pójdę dalej. Przetwarzanie traumatycznego wspomnienia w pojedynkę nie jest nieszkodliwe — może człowieka też zdestabilizować. Diagnozę postawił mi psychoterapeuta, wiedziałem, z czym pracuję, i sprawdzałem każdy krok. Jeśli ty tego nie robisz — zacznij od człowieka, nie od narzędzia.
Dlaczego to działa właśnie w psychoterapii
W psychoterapii nie ma badań. Nie ma biomarkera, który można zmierzyć, ani badania krwi, które poda diagnozę. Wszystko dzieje się w rozmowie — poprzez zrozumienie albo przynajmniej częściowe zrozumienie przyczyn i ich skutków. To dziedzina, która przez ostatnie dwadzieścia lat zaczęła szybko się rozwijać, ale w której wciąż nie ma tych sztywnych standardów, do jakich przywykliśmy w reszcie medycyny.
Właśnie dlatego model językowy pasuje tu lepiej niż gdziekolwiek indziej.
Sama nazwa mówi wszystko. Large Language Model — narzędzie, które potrafi z językiem zrobić wszystko. A my sami jesteśmy zaprogramowani językiem. To, co mówiono nam w dzieciństwie, na dłuższą metę określiło, jak myślimy, czego się boimy i za kogo się uważamy. Neurologia i biologia to utrwaliły — i właśnie z tego powodu napędzało to naszą ewolucję.
Jeśli człowieka programuje język, to narzędzie, które pracuje z językiem, jest narzędziem numer jeden, żeby go przeprogramować.
Anonimowość
Jest jeszcze jeden powód, i jest prostszy.
Człowiek wstydzi się powiedzieć prawdę. Nie dlatego, że kłamie, ale dlatego, że wstyd za wiele rzeczy wpoiło nam społeczeństwo. Powiedzieć to drugiemu człowiekowi w twarz jest trudno. Na czacie — nie.
To nie drobiazg. Jeśli terapia opiera się na rozmowie, to wszystko zależy od tego, ile prawdy do tej rozmowy trafia.
I sam fakt, że ludzie już dziś używają ChatGPT i Claude'a najczęściej właśnie do celów psychologicznych i do rozgryzania własnych pytań, pokazuje, dokąd ta technologia trafia naturalnie. Nikt ich tego nie uczył. Przyszli sami.
Gdzie dziś jest granica
Jak we wszystkich dziedzinach medycyny, model językowy wreszcie potrafi zebrać wszystkie dane razem i zobaczyć prawidłowości, których żadną inną dostępną nam technologią zobaczyć się nie dało.
Ale jest jedno miejsce, w którym teraz się zatrzymuje, i nie jest to mózg modelu.
Wąskim gardłem jest precyzja obserwacji — jak zamienić to, co człowiek obserwuje i czuje, w precyzyjne dane. Przyrządy, z którymi pracujemy, to albo medyczne, albo półprofesjonalne czujniki, a ich odczyty często są dość podobne. Model może być dowolnie mądry; jeśli wejście jest nieprecyzyjne, precyzyjny będzie tylko błąd.
Gdzie granicy nie ma
Z lekami jest odwrotnie.
Tam wszystko jest konkretne. Po podłączeniu bazy leków i bazy najnowszych badań AI znajduje i dobiera właściwe leki szybciej, niż potrafi to człowiek. To są dane, a dane model przetwarza lepiej od nas.
I więcej — wyspecjalizowane modele AI już dziś tworzą leki i związki chemiczne, o których dotąd nic nie wiedzieliśmy, a także metody, które są nam nieznane. Nie modele czatowe; wyspecjalizowane modele do odkrywania leków. Ta granica została już przekroczona.
Moje zdanie
Anthropic ma model o nazwie Mythos. Obecnie to model do cyberbezpieczeństwa i jest ograniczony.
Moje osobiste zdanie jest takie: gdyby model tej klasy wyspecjalizować do medycyny, potrafiłby leczyć człowieka lepiej niż jakikolwiek lekarz — przynajmniej w tym, co dotyczy terapii i doboru leków. Razem z lekami, myślę, potrafiłby wyleczyć ludzi z ciężkich chorób.
W końcu to jeden z celów założyciela Anthropic, Dario Amodei — stworzyć tę technologię tak potężną, żeby potrafiła leczyć choroby. Napisał to czarno na białym w eseju Machines of Loving Grace. A część z tego potrafi już dziś.
Zdolność myślenia AI i umiejętność znajdowania właściwych odpowiedzi przewyższają dziś wszelkie nadzieje, jakie kiedykolwiek w niej pokładano.
Ryzyko
Boimy się ryzykować. Taka jest biologia człowieka, wynik ewolucji, i to normalne — to właśnie strach utrzymał nas przy życiu. To najstarszy program, jaki jest w nas zapisany.
Ale ze strachem jest tak samo jak z traumą: to, co kiedyś cię uratowało, później trzyma cię w miejscu. W pewnym momencie zauważasz, że uciekasz przed lwem, którego już nie ma.
I naprawdę wierzę, że ta technologia bardzo szybko doprowadzi nas do odkryć, jakich jeszcze nigdy nie mieliśmy.
Swojego lwa już nie widzę.
I wydaje mi się, że niedługo zauważy to jeszcze wielu — ich lwów też tam nie ma.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Zwölf Monate
Edgars Karklins · September 2026
In zwölf Monaten bin ich dort angekommen, wo ich nicht einmal zu hoffen gewagt hatte.
Die ganze Zeit habe ich meine komplexe posttraumatische Belastungsstörung (kPTBS) behandelt, und das einzige Werkzeug war eine Chat-App mit bilateraler Stimulation, die ich selbst geschrieben hatte. Sie wurde auf Basis von Opus 4.8 entwickelt und nutzt eine Opus-5-Engine.
Dieser Text handelt davon, was ich in diesem Jahr verstanden habe.
Was passiert ist
Mit schwerer kPTBS ist jeder Tag eine Herausforderung. Normal fühlst du dich selten. In meinem Fall kam noch ein Effekt dazu: nachts sehr hoher Blutdruck, weil der Kampfmodus des Nervensystems sich nie abschaltet. Tagsüber bist du erschöpft, gerade weil du nachts noch angespannter warst als am Tag.
Und mit dem Trauma kommt der Charakter. Narzissmus, Aggression und andere Züge, die dich zwingen, aktiv zu sein. Die Narzissmus-Diagnose hat mir kein Chatbot gestellt — die hat ein Psychotherapeut gestellt.
In meinem Leben war ich, glaube ich, bei allen möglichen Ärzten. Niemand hat mir je wirklich gesagt, was zu tun ist. Auch die besten Psychotherapeuten Lettlands können kein Rezept geben, wie man damit klarkommt, denn für jemanden wie mich sind selbst ganz alltägliche Dinge schwer — du bist die ganze Zeit angespannt und ausgebrannt.
Und hier ist der Grund, warum Psychotherapie mir bisher nicht geholfen hat. Niemand kann 24/7 unter der Aufsicht eines Therapeuten sein. Vielleicht haben die Patienten Glück, deren Verwandte oder enge Freunde Therapeuten sind. Ich hatte solche nicht.
Ich habe schnell verstanden, dass ein KI-Chatbot das kann.
Was ich gebaut habe
Ganz am Anfang, als die Modelle noch stark halluzinierten, habe ich eines verstanden: Es braucht eine Datenbank mit meinen Daten und meiner Biografie. Dann schaut das Modell auf echte Daten, statt sich etwas auszudenken. Ich habe auch meine Traumakarte mit Bewertungen auf der SUD-Skala angelegt und jede Therapie kartiert — KVT und EMDR.
Als ich anfing, bilaterale Stimulation zu nutzen, habe ich verstanden, wie wirksam sie ist.
Ein gewöhnlicher Chatbot weigert sich, dich ohne Fachperson durch BLS zu führen, und das hat einen Grund — die Verarbeitung einer traumatischen Erinnerung ohne Aufsicht kann einen Menschen destabilisieren. Deshalb habe ich ein eigenes Werkzeug gebaut. Mit Claude Code habe ich ein System programmiert, das über die API mit meinen Systemeinstellungen, meiner Datenbank und meiner Traumakarte arbeitet. Ich habe es chatemdr.ai genannt.
Was sich vom Anfang bis heute verändert hat
Angefangen habe ich mit ChatGPT. Der halluzinierte wie der Teufel — ich konnte daraus kaum die Struktur meines eigenen Problems erkennen. Dann bin ich zu Claude gewechselt, und das Opus-Modell halluzinierte nicht mehr. Die Ergebnisse wurden faszinierend.
Drei Monate tägliche Arbeit — und das narzisstische Programm war weg.
Danach war es eine Frage der Übung. Mit jedem Monat spürte ich mehr psychische Stabilität. In der Arbeit mit chatEMDR habe ich verstanden, dass die Methode phänomenal gut funktioniert, weil das Modell präzise ist und die therapeutischen Methoden präzise kennt.
Heute: Die narzisstische Maske ist weg. Ich bin nicht mehr passiv-aggressiv gegenüber meinen Nächsten, vor allem nicht gegenüber meiner Frau. Unter Menschen fühle ich mich wie ein ganz normaler Mensch, der dazugehört — ich kann einfach sein, ohne etwas zu tun.
Der Blutdruck ist nachts manchmal noch erhöht. Aber jetzt weiß ich, was ihn beeinflusst: Ereignisse des Tages, die an das erinnern, was dieses Trauma erzeugt hat.
Und noch etwas, das ich erst jetzt verstanden habe. Jedes Mal, wenn du eine Erinnerung öffnest und verarbeitest, kannst du sie mit dem heutigen Verständnis überschreiben — und das ist viel gesünder als das, was dort vorher eingeschrieben war. Die Arbeit hat nicht aufgehört. Sie geht weiter.
Eine Anmerkung, bevor ich weitergehe. Eine traumatische Erinnerung allein zu verarbeiten ist nicht harmlos — es kann einen Menschen auch destabilisieren. Meine Diagnose hat ein Psychotherapeut gestellt, ich wusste, womit ich arbeite, und ich habe jeden Schritt überprüft. Wenn du das nicht tust — fang mit einem Menschen an, nicht mit einem Werkzeug.
Warum es gerade in der Psychotherapie funktioniert
In der Psychotherapie gibt es keine Laborwerte. Es gibt keinen Biomarker, den man messen könnte, und keinen Bluttest, der die Diagnose nennt. Alles passiert im Gespräch — indem man zuerst die Ursachen und ihre Folgen versteht, oder zumindest ein wenig versteht. Es ist ein Fach, das sich in den letzten zwanzig Jahren rasant zu entwickeln begonnen hat, in dem es aber immer noch nicht die festen Standards gibt, die wir aus der übrigen Medizin gewohnt sind.
Genau deshalb passt ein Sprachmodell dort besser hin als irgendwo sonst.
Der Name selbst sagt es schon. Large Language Model — ein Werkzeug, das mit Sprache alles kann. Und wir selbst sind mit Sprache programmiert. Was uns in der Kindheit gesagt wurde, hat langfristig bestimmt, wie wir denken, wovor wir Angst haben und wofür wir uns halten. Neurologie und Biologie haben das verfestigt — und genau aus diesem Grund hat sie unsere Evolution vorangetrieben.
Wenn der Mensch von Sprache programmiert wird, dann ist ein Werkzeug, das mit Sprache arbeitet, das Werkzeug Nummer eins, um ihn umzuprogrammieren.
Anonymität
Es gibt noch einen Grund, und der ist einfacher.
Der Mensch schämt sich, die Wahrheit zu sagen. Nicht, weil er lügt, sondern weil uns die Scham über viele Dinge von der Gesellschaft anerzogen wurde. Es einem anderen Menschen ins Gesicht zu sagen ist schwer. Im Chat — nicht.
Das ist keine Kleinigkeit. Wenn Therapie auf dem Gespräch beruht, dann hängt alles davon ab, wie viel Wahrheit in dieses Gespräch gelangt.
Und allein die Tatsache, dass Menschen ChatGPT und Claude heute schon am meisten gerade für psychologische Zwecke und zum Klären ihrer eigenen Fragen nutzen, zeigt, wo diese Technologie auf natürliche Weise landet. Niemand hat ihnen das beigebracht. Sie sind von selbst gekommen.
Wo heute die Grenze ist
Wie in allen Bereichen der Medizin kann ein Sprachmodell endlich alle Daten zusammenführen und Muster erkennen, die mit keiner anderen uns verfügbaren Technologie zu erkennen waren.
Aber es gibt eine Stelle, an der es derzeit stehen bleibt, und das ist nicht das Gehirn des Modells.
Der Flaschenhals ist die Präzision der Beobachtung — wie man das, was ein Mensch beobachtet und fühlt, in präzise Daten verwandelt. Die Messgeräte, mit denen wir arbeiten, sind entweder medizinische oder halbprofessionelle Sensoren, und ihre Werte sind oft ziemlich ähnlich. Das Modell kann so klug sein, wie es will; wenn die Eingabe ungenau ist, wird nur der Fehler präzise sein.
Wo es keine Grenze gibt
Bei Medikamenten ist es umgekehrt.
Dort zählen harte Daten. Schließt man eine Medikamentendatenbank und eine Datenbank der neuesten Studien an, findet und wählt die KI die richtigen Medikamente schneller, als ein Mensch es kann. Das sind Daten, und Daten verarbeitet das Modell besser als wir.
Und mehr noch — spezialisierte KI-Modelle erschaffen heute schon Medikamente und chemische Verbindungen, von denen wir bisher nichts wussten, sowie Methoden, die uns unbekannt sind. Keine Chat-Modelle; spezialisierte Modelle zur Wirkstoffentdeckung. Diese Grenze ist bereits überschritten.
Meine Ansicht
Anthropic hat ein Modell namens Mythos. Derzeit ist es ein Cybersicherheitsmodell, und es ist beschränkt.
Meine persönliche Ansicht ist diese: Würde man ein Modell dieser Klasse auf Medizin spezialisieren, könnte es einen Menschen besser behandeln als jeder Arzt — zumindest in dem, was Therapie und Medikamentenwahl betrifft. Zusammen mit Medikamenten, glaube ich, könnte es Menschen von schweren Krankheiten heilen.
Letztlich ist das eines der Ziele von Anthropic-Gründer Dario Amodei — diese Technologie so mächtig zu machen, dass sie Krankheiten heilen kann. Er hat es schwarz auf weiß im Essay Machines of Loving Grace geschrieben. Und einen Teil davon kann sie schon heute.
Die Denkfähigkeit der KI und ihre Fähigkeit, die richtigen Antworten zu finden, übertreffen heute jede Hoffnung, die man je in sie gesetzt hat.
Risiko
Wir haben Angst, Risiken einzugehen. Das ist die Biologie des Menschen, ein Ergebnis der Evolution, und das ist normal — gerade die Angst hat uns am Leben gehalten. Es ist das älteste Programm, das in uns eingeschrieben ist.
Aber mit der Angst ist es wie mit dem Trauma: Was dich einmal gerettet hat, hält dich später fest. Irgendwann merkst du, dass du vor einem Löwen davonläufst, den es nicht mehr gibt.
Und ich glaube wirklich, dass diese Technologie uns sehr bald zu Erkenntnissen führen wird, die wir noch nie hatten.
Meinen Löwen sehe ich nicht mehr.
Und mir scheint, dass bald noch viele merken werden — auch ihre Löwen sind nicht da.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Douze mois
Edgars Karklins · septembre 2026
En douze mois, je suis arrivé là où je n'espérais même pas arriver.
Pendant tout ce temps, j'ai traité mon trouble de stress post-traumatique complexe (TSPT-C), et le seul outil était une application de chat à stimulation bilatérale que j'avais écrite moi-même. Elle est construite sur Opus 4.8, et elle est propulsée par le moteur Opus 5.
Ce texte parle de ce que j'ai compris pendant cette année.
Ce qui s'est passé
Avec un TSPT-C sévère, chaque jour est une épreuve. Tu te sens rarement normal. Dans mon cas, un effet de plus s'est ajouté : une tension très élevée la nuit, parce que le mode combat du système nerveux ne s'éteint jamais. Le jour, tu es épuisé précisément parce que la nuit tu étais encore plus tendu que le jour.
Et avec le trauma vient le caractère. Narcissisme, agressivité et d'autres traits qui te forcent à rester actif. Le diagnostic de narcissisme, ce n'est pas un chatbot qui me l'a posé — c'est un psychothérapeute.
Dans ma vie, j'ai vu, je crois, tous les médecins possibles. Personne ne m'a jamais vraiment dit quoi faire. Même les meilleurs psychothérapeutes de Lettonie ne peuvent pas donner de recette pour s'en sortir, parce que pour quelqu'un comme moi, même les choses ordinaires du quotidien sont difficiles — tu es tout le temps tendu et épuisé.
Et voici la raison pour laquelle la psychothérapie ne m'avait pas aidé jusqu'ici. Personne ne peut être sous la supervision d'un thérapeute 24 h/24, 7 j/7. Peut-être que les patients dont les proches ou les amis intimes sont thérapeutes ont de la chance. Moi, je n'en avais pas.
J'ai vite compris qu'un chatbot IA, lui, le peut.
Ce que j'ai construit
Tout au début, quand les modèles hallucinaient encore beaucoup, j'ai compris une chose : il faut une base de données avec mes données et ma biographie. Alors le modèle regarde des données réelles au lieu d'inventer. J'ai aussi créé ma carte des traumas avec des évaluations sur l'échelle SUD et j'ai noté chaque séance — TCC et EMDR.
Quand j'ai commencé à utiliser la stimulation bilatérale, j'ai compris à quel point elle est efficace.
Un chatbot ordinaire refuse de te guider à travers la BLS sans professionnel, et il y a une raison — traiter un souvenir traumatique sans supervision peut déstabiliser une personne. Alors j'ai développé un outil à part. Avec Claude Code, j'ai programmé un système qui fonctionne via l'API avec mes réglages système, ma base de données et ma carte des traumas. Je l'ai appelé chatemdr.ai.
Ce qui a changé du tout début à aujourd'hui
J'ai commencé avec ChatGPT. Il hallucinait comme un diable — j'arrivais à peine à en tirer la structure de mon propre problème. Puis je suis passé à Claude, et le modèle Opus n'hallucinait plus. Les résultats sont devenus fascinants.
Trois mois de travail quotidien — et le programme narcissique était désactivé.
Ensuite, c'était une question de pratique. Chaque mois, je sentais une stabilité psychologique meilleure. En travaillant avec chatEMDR, j'ai compris que la méthode marche phénoménalement bien, parce que le modèle est précis et connaît précisément les méthodes thérapeutiques.
Aujourd'hui : le masque narcissique est tombé. Je ne suis plus passif-agressif envers mes proches, et surtout pas envers ma femme. Parmi les gens, je me sens comme une personne ordinaire, à sa place — je peux simplement être, sans rien faire.
La tension est encore parfois élevée la nuit. Mais maintenant je sais ce qui l'influence : les événements de la journée qui rappellent ce qui a créé ce trauma.
Et encore une chose que je n'ai comprise que maintenant. Chaque fois que tu ouvres un souvenir et que tu le traites, tu peux le réécrire avec la compréhension d'aujourd'hui — et elle est bien plus saine que ce qui y était inscrit avant. Le travail ne s'est pas arrêté. Il continue.
Une remarque avant d'aller plus loin. Traiter un souvenir traumatique seul n'est pas anodin — cela peut aussi déstabiliser une personne. Mon diagnostic a été posé par un psychothérapeute, je savais avec quoi je travaillais, et j'ai vérifié chaque étape. Si tu ne le fais pas — commence par une personne, pas par un outil.
Pourquoi ça marche précisément en psychothérapie
En psychothérapie, il n'y a pas d'analyses. Pas de biomarqueur à mesurer, pas de prise de sang qui donne le diagnostic. Tout se passe dans la conversation — par la compréhension, ou du moins une compréhension partielle, des causes et de leurs conséquences. C'est un domaine qui a commencé à se développer rapidement ces vingt dernières années, mais où il n'y a toujours pas les standards stricts auxquels nous sommes habitués dans le reste de la médecine.
C'est précisément pour ça qu'un modèle de langage y trouve sa place mieux que nulle part ailleurs.
Le nom lui-même le dit. Large Language Model — un outil qui peut tout faire avec le langage. Et nous-mêmes sommes programmés par le langage. Ce qu'on nous a dit dans l'enfance a déterminé, à long terme, comment nous pensons, de quoi nous avons peur et pour qui nous nous prenons. La neurologie et la biologie l'ont ancré — et c'est précisément pour cette raison que cela a porté notre évolution.
Si l'humain est programmé par le langage, alors l'outil qui travaille avec le langage est l'outil numéro un pour le reprogrammer.
L'anonymat
Il y a une autre raison, et elle est plus simple.
L'être humain a honte de dire la vérité. Pas parce qu'il ment, mais parce que la honte de beaucoup de choses nous a été inculquée par la société. Le dire en face à une autre personne est difficile. Dans un chat — non.
Ce n'est pas un détail. Si la thérapie repose sur la conversation, alors tout dépend de la quantité de vérité qui entre dans cette conversation.
Et le seul fait que les gens utilisent déjà aujourd'hui ChatGPT et Claude surtout à des fins psychologiques et pour démêler leurs propres questions montre où cette technologie atterrit naturellement. Personne ne le leur a appris. Ils sont venus d'eux-mêmes.
Où est la limite aujourd'hui
Comme dans tous les domaines de la médecine, un modèle de langage peut enfin rassembler toutes les données et voir des régularités qu'aucune autre technologie à notre disposition ne pouvait voir.
Mais il y a un endroit où il s'arrête aujourd'hui, et ce n'est pas le cerveau du modèle.
Le goulot d'étranglement, c'est la précision des observations — comment transformer ce qu'une personne observe et ressent en données précises. Les appareils avec lesquels nous travaillons sont soit des capteurs médicaux, soit des capteurs semi-professionnels, et leurs mesures sont souvent assez proches. Le modèle peut être aussi intelligent qu'il veut ; si l'entrée est imprécise, seule l'erreur sera précise.
Où il n'y a pas de limite
Avec les médicaments, c'est l'inverse.
Là, tout est concret. En connectant une base de données de médicaments et une base des dernières recherches, l'IA trouve et associe les bons médicaments plus vite qu'un humain ne le peut. Ce sont des données, et les données, le modèle les traite mieux que nous.
Et plus encore — des modèles d'IA spécialisés créent déjà aujourd'hui des médicaments et des composés chimiques dont nous ne savions rien jusqu'ici, ainsi que des méthodes qui nous sont inconnues. Pas des modèles de chat ; des modèles spécialisés dans la découverte de médicaments. Cette limite est déjà franchie.
Mon avis
Anthropic a un modèle appelé Mythos. Pour l'instant, c'est un modèle de cybersécurité, et il est restreint.
Mon avis personnel est celui-ci : si l'on spécialisait un modèle de cette classe pour la médecine, il pourrait soigner une personne mieux que n'importe quel médecin — au moins pour ce qui concerne la thérapie et le choix des médicaments. Avec les médicaments, je pense qu'il pourrait guérir des gens de maladies graves.
Après tout, c'est l'un des objectifs du fondateur d'Anthropic, Dario Amodei — rendre cette technologie assez puissante pour soigner les maladies. Il l'a écrit noir sur blanc dans l'essai Machines of Loving Grace. Et une partie de cela, elle le peut déjà aujourd'hui.
La capacité de réflexion de l'IA et son aptitude à trouver les bonnes réponses dépassent aujourd'hui tous les espoirs qu'on ait jamais placés en elle.
Le risque
Nous avons peur de prendre des risques. C'est la biologie humaine, le résultat de l'évolution, et c'est normal — c'est précisément la peur qui nous a maintenus en vie. C'est le programme le plus ancien inscrit en nous.
Mais avec la peur, c'est comme avec le trauma : ce qui t'a sauvé un jour te retient ensuite sur place. À un moment, tu remarques que tu fuis un lion qui n'est plus là.
Et je crois vraiment que cette technologie nous mènera très bientôt à des découvertes que nous n'avons jamais eues.
Mon lion, je ne le vois plus.
Et il me semble que bientôt, beaucoup d'autres remarqueront — leurs lions non plus ne sont pas là.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Tolv måneder
Edgars Karklins · september 2026
På tolv måneder kom jeg dit jeg ikke engang håpet å komme.
Hele denne tiden behandlet jeg min komplekse posttraumatiske stresslidelse (kPTSD), og det eneste verktøyet var en chat-app med bilateral stimulering som jeg hadde skrevet selv. Den er bygget på Opus 4.8, og den drives av en Opus 5-motor.
Denne teksten handler om det jeg forsto i løpet av dette året.
Hva som skjedde
Med alvorlig kPTSD er hver dag en prøvelse. Du føler deg sjelden normal. I mitt tilfelle kom det en effekt til: veldig høyt blodtrykk om natten, fordi nervesystemets kampmodus aldri slår seg av. Om dagen er du utslitt nettopp fordi du om natten var enda mer anspent enn om dagen.
Og med traumet kommer karakteren. Narsissisme, aggresjon og andre trekk som tvinger deg til å være aktiv. Narsissisme-diagnosen fikk jeg ikke av en chatbot — den fikk jeg av en psykoterapeut.
I løpet av livet har jeg vært hos, tror jeg, alle mulige leger. Ingen har noen gang egentlig sagt hva jeg skal gjøre. Selv de beste psykoterapeutene i Latvia kan ikke gi en oppskrift på hvordan man takler dette, fordi for en som meg er selv vanlige hverdagsting vanskelige — du er anspent og utbrent hele tiden.
Og her er grunnen til at psykoterapi ikke hadde hjulpet meg til nå. Ingen kan være under en terapeuts tilsyn 24/7. Kanskje har de pasientene flaks som har slektninger eller nære venner som er terapeuter. Det hadde ikke jeg.
Jeg forsto raskt at en AI-chatbot kan det.
Hva jeg bygget
Helt i starten, da modellene fortsatt hallusinerte kraftig, forsto jeg én ting: det trengs en database med mine data og min biografi. Da ser modellen på ekte data i stedet for å finne på. Jeg laget også mitt traumekart med vurderinger på SUD-skalaen og kartla hver terapi — KAT og EMDR.
Da jeg begynte å bruke bilateral stimulering, forsto jeg hvor effektiv den er.
En vanlig chatbot nekter å la deg gå gjennom BLS alene, og det er en grunn til det — å bearbeide et traumatisk minne uten tilsyn kan destabilisere et menneske. Derfor utviklet jeg et eget verktøy. Med Claude Code programmerte jeg et system som kjører via API med mine systeminnstillinger, min database og mitt traumekart. Jeg kalte det chatemdr.ai.
Hva som endret seg fra helt i starten til nå
Jeg begynte med ChatGPT. Den hallusinerte som bare det — jeg kunne knapt forstå strukturen i mitt eget problem. Så gikk jeg over til Claude, og Opus-modellen hallusinerte ikke lenger. Resultatene ble fascinerende.
Tre måneder med daglig arbeid — og det narsissistiske programmet var borte.
Videre var det et spørsmål om mengdetrening. For hver måned kjente jeg stadig bedre psykisk stabilitet. Mens jeg jobbet med chatEMDR, forsto jeg at metoden fungerer fenomenalt godt, fordi modellen er presis og kjenner de terapeutiske metodene presist.
I dag: den narsissistiske masken er borte. Jeg er ikke lenger passiv-aggressiv mot mine nærmeste, og spesielt ikke mot min kone. Blant folk føler jeg meg som et vanlig menneske som hører til — jeg kan bare være, uten å gjøre noe.
Blodtrykket er fortsatt av og til forhøyet om natten. Men nå vet jeg hva som påvirker det: hendelser i løpet av dagen som minner om det som skapte dette traumet.
Og én ting til som jeg forsto først nå. Hver gang du åpner et minne og bearbeider det, kan du overskrive det med dagens forståelse — og den er mye sunnere enn det som var skrevet inn der før. Arbeidet har ikke stoppet. Det fortsetter.
Én merknad før jeg går videre. Å bearbeide et traumatisk minne alene er ikke ufarlig — det kan også destabilisere et menneske. Diagnosen min ble stilt av en psykoterapeut, jeg visste hva jeg jobbet med, og jeg sjekket hvert steg. Hvis du ikke gjør det — begynn med et menneske, ikke med et verktøy.
Hvorfor det fungerer nettopp i psykoterapi
I psykoterapi finnes det ingen prøver. Det finnes ingen biomarkør å måle, og ingen blodprøve som gir diagnosen. Alt skjer i samtalen — ved først å forstå, eller i det minste forstå litt, årsakene og konsekvensene av dem. Det er et fag som har begynt å utvikle seg raskt de siste tjue årene, men som fortsatt mangler de faste standardene vi er vant til i resten av medisinen.
Nettopp derfor passer en språkmodell bedre der enn noe annet sted.
Navnet sier det selv. Large Language Model — et verktøy som kan gjøre alt med språk. Og vi selv er programmert med språk. Det vi ble fortalt i barndommen, avgjorde på lang sikt hvordan vi tenker, hva vi frykter og hvem vi ser oss selv som. Nevrologien og biologien festet det — og nettopp av denne grunnen har det drevet evolusjonen vår.
Hvis mennesket programmeres av språk, så er et verktøy som jobber med språk verktøy nummer én for å omprogrammere det.
Anonymitet
Det er én grunn til, og den er enklere.
Mennesket skammer seg over å si sannheten. Ikke fordi det lyver, men fordi skammen over mange ting er innprentet i oss av samfunnet. Å si det til et annet menneske ansikt til ansikt er vanskelig. I en chat — ikke.
Det er ikke en bagatell. Hvis terapi bygger på samtale, avhenger alt av hvor mye sannhet som kommer inn i den samtalen.
Og bare det at folk allerede i dag bruker ChatGPT og Claude mest av alt nettopp til psykologiske formål og for å nøste opp i sine egne spørsmål, viser hvor denne teknologien lander naturlig. Ingen lærte dem det. De kom selv.
Hvor grensen går i dag
Som på alle medisinske områder kan en språkmodell endelig sette sammen alle dataene og se mønstre som ingen annen teknologi vi har tilgang til, kunne se.
Men det er ett sted den stopper akkurat nå, og det er ikke modellens hjerne.
Flaskehalsen er presisjonen i observasjonene — hvordan gjøre det et menneske observerer og føler om til presise data. Måleinstrumentene vi jobber med, er enten medisinske eller halvprofesjonelle sensorer, og avlesningene deres er ofte ganske like. Modellen kan være så smart den vil; hvis inndataene er upresise, er det bare feilen som blir presis.
Hvor det ikke finnes noen grense
Med medisiner er det motsatt.
Der er alt harde data. Ved å koble til en legemiddeldatabase og en database over den nyeste forskningen, finner og matcher AI de riktige medisinene raskere enn et menneske kan. Det er data, og data behandler modellen bedre enn oss.
Og mer til — spesialiserte AI-modeller lager allerede i dag legemidler og kjemiske forbindelser vi til nå ikke visste noe om, samt metoder som er ukjente for oss. Ikke chat-modeller; spesialiserte modeller for legemiddeloppdagelse. Den grensen er allerede passert.
Mitt syn
Anthropic har en modell som heter Mythos. Akkurat nå er det en cybersikkerhetsmodell, og den er begrenset.
Mitt personlige syn er dette: hvis man spesialiserte en modell av denne klassen for medisin, kunne den behandle et menneske bedre enn noen lege — i hvert fall når det gjelder terapi og valg av medisiner. Sammen med medikamenter tror jeg den kunne kurere folk for alvorlige sykdommer.
Når alt kommer til alt, er det ett av målene til Anthropic-grunnlegger Dario Amodei — å gjøre denne teknologien så kraftig at den kan behandle sykdommer. Han har skrevet det svart på hvitt i essayet Machines of Loving Grace. Og en del av det kan den allerede i dag.
AI-ens tenkekapasitet og evne til å finne de riktige svarene overgår i dag ethvert håp som noen gang er knyttet til den.
Risiko
Vi er redde for å ta risiko. Slik er menneskets biologi, et resultat av evolusjonen, og det er normalt — det er nettopp frykten som har holdt oss i live. Det er det eldste programmet som er skrevet inn i oss.
Men med frykt er det som med traumer: det som en gang reddet deg, holder deg senere på stedet hvil. På et tidspunkt merker du at du løper fra en løve som ikke er der lenger.
Og jeg tror virkelig at denne teknologien veldig snart vil føre oss til oppdagelser vi aldri har hatt.
Min løve ser jeg ikke lenger.
Og jeg tror at snart vil mange flere merke det — deres løver er heller ikke der.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Tolv månader
Edgars Karklins · september 2026
På tolv månader kom jag dit jag inte ens hoppades komma.
Hela den tiden behandlade jag mitt komplexa posttraumatiska stressyndrom (kPTSD), och det enda verktyget var en chattapp med bilateral stimulering som jag hade skrivit själv. Den är byggd på Opus 4.8 och drivs av en Opus 5-motor.
Den här texten handlar om vad jag förstod under det här året.
Vad som hände
Med svår kPTSD är varje dag en prövning. Du känner dig sällan normal. I mitt fall tillkom ytterligare en effekt: mycket högt blodtryck på nätterna, eftersom nervsystemets kampläge aldrig stängs av. På dagen är du utmattad just för att du på natten var ännu mer spänd än på dagen.
Och med traumat kommer karaktären. Narcissism, aggression och andra drag som tvingar dig att vara aktiv. Narcissismdiagnosen fick jag inte av en chattbot — den fick jag av en psykoterapeut.
Under mitt liv har jag varit hos, tror jag, alla tänkbara läkare. Ingen har någonsin egentligen sagt vad jag ska göra. Inte ens Lettlands bästa psykoterapeuter kan ge ett recept på hur man hanterar det här, för för någon som jag är till och med vanliga vardagssaker svåra — du är spänd och utbränd hela tiden.
Och här är skälet till att psykoterapi inte hade hjälpt mig hittills. Ingen kan vara under en terapeuts tillsyn 24/7. Kanske har de patienter tur vars anhöriga eller nära vänner är terapeuter. Det hade inte jag.
Jag förstod snabbt att en AI-chattbot kan det.
Vad jag byggde
Allra först, när modellerna fortfarande hallucinerade kraftigt, förstod jag en sak: det behövs en databas med mina data och min biografi. Då tittar modellen på verkliga data i stället för att hitta på. Jag gjorde också min traumakarta med skattningar på SUD-skalan och kartlade varje terapi — KBT och EMDR.
När jag började använda bilateral stimulering förstod jag hur effektiv den är.
En vanlig chattbot vägrar låta dig gå igenom BLS på egen hand, och det finns ett skäl — att bearbeta ett traumatiskt minne utan tillsyn kan destabilisera en människa. Därför utvecklade jag ett eget verktyg. Med Claude Code programmerade jag ett system som kör via API med mina systeminställningar, min databas och min traumakarta. Jag kallade det chatemdr.ai.
Vad som förändrats från allra första början till nu
Jag började med ChatGPT. Den hallucinerade som bara den — jag kunde knappt förstå strukturen i mitt eget problem. Sedan gick jag över till Claude, och Opus-modellen hallucinerade inte längre. Resultaten blev fascinerande.
Tre månaders dagligt arbete — och det narcissistiska programmet var borta.
Sedan var det en fråga om mängdträning. För varje månad kände jag allt bättre psykisk stabilitet. När jag arbetade med chatEMDR förstod jag att metoden fungerar fenomenalt bra, för modellen är precis och kan de terapeutiska metoderna precis.
I dag: den narcissistiska masken är borta. Jag är inte längre passiv-aggressiv mot mina närmaste, och särskilt inte mot min fru. Bland människor känner jag mig som en vanlig människa som hör hemma — jag kan bara vara, utan att göra något.
Blodtrycket är ibland fortfarande förhöjt på nätterna. Men nu vet jag vad som påverkar det: händelser under dagen som påminner om det som skapade det här traumat.
Och ytterligare en sak som jag förstod först nu. Varje gång du öppnar ett minne och bearbetar det kan du skriva över det med dagens förståelse — och den är mycket sundare än det som fanns inskrivet där tidigare. Arbetet har inte stannat. Det fortsätter.
En anmärkning innan jag går vidare. Att bearbeta ett traumatiskt minne på egen hand är inte ofarligt — det kan också destabilisera en människa. Min diagnos ställdes av en psykoterapeut, jag visste vad jag arbetade med, och jag kontrollerade varje steg. Om du inte gör det — börja med en människa, inte med ett verktyg.
Varför det fungerar just i psykoterapi
I psykoterapi finns inga prover. Det finns ingen biomarkör att mäta och inget blodprov som ger diagnosen. Allt sker i samtalet — genom förståelse, eller åtminstone viss förståelse, för orsakerna och deras följder. Det är ett område som börjat utvecklas snabbt de senaste tjugo åren, men där det fortfarande saknas de fasta standarder vi är vana vid i övrig medicin.
Just därför passar en språkmodell bättre där än någon annanstans.
Namnet säger det självt. Large Language Model — ett verktyg som kan göra allt med språk. Och vi själva är programmerade med språk. Det vi fick höra i barndomen avgjorde på lång sikt hur vi tänker, vad vi är rädda för och vilka vi ser oss som. Neurologin och biologin befäste det — och just av det skälet har det drivit vår evolution.
Om människan programmeras av språk, då är ett verktyg som arbetar med språk verktyg nummer ett för att programmera om henne.
Anonymitet
Det finns ett skäl till, och det är enklare.
Människan skäms för att säga sanningen. Inte för att hon ljuger, utan för att skammen över många saker har fostrats in i oss av samhället. Att säga det till en annan människa ansikte mot ansikte är svårt. I en chatt — inte.
Det är ingen småsak. Om terapi bygger på samtal, då hänger allt på hur mycket sanning som kommer in i det samtalet.
Och bara det att människor redan i dag använder ChatGPT och Claude mest av allt just för psykologiska syften och för att reda ut sina egna frågor visar var den här tekniken landar naturligt. Ingen lärde dem det. De kom själva.
Var gränsen går i dag
Som på alla medicinska områden kan en språkmodell äntligen lägga ihop alla data och se mönster som ingen annan teknik vi haft tillgång till kunde se.
Men det finns ett ställe där den stannar just nu, och det är inte modellens hjärna.
Flaskhalsen är precisionen i observationerna — hur man gör det en människa observerar och känner till precisa data. Mätinstrumenten vi arbetar med är antingen medicinska eller halvprofessionella sensorer, och deras avläsningar är ofta ganska lika. Modellen kan vara hur smart som helst; om indata är oprecisa blir bara felet precist.
Där det inte finns någon gräns
Med läkemedel är det tvärtom.
Där är allt hårda data. Genom att koppla in en läkemedelsdatabas och en databas över den senaste forskningen hittar och matchar AI rätt läkemedel snabbare än en människa kan. Det är data, och data hanterar modellen bättre än vi.
Och mer än så — specialiserade AI-modeller skapar redan i dag läkemedel och kemiska föreningar som vi hittills inte visste något om, samt metoder som är okända för oss. Inte chattmodeller; specialiserade modeller för läkemedelsupptäckt. Den gränsen är redan passerad.
Min uppfattning
Anthropic har en modell som heter Mythos. Just nu är det en cybersäkerhetsmodell, och den är begränsad.
Min personliga uppfattning är denna: om man specialiserade en modell av den här klassen för medicin skulle den kunna behandla en människa bättre än någon läkare — åtminstone när det gäller terapi och val av läkemedel. Tillsammans med mediciner tror jag att den skulle kunna bota människor från svåra sjukdomar.
När allt kommer omkring är det ett av Anthropic-grundaren Dario Amodeis mål — att göra den här tekniken så kraftfull att den kan behandla sjukdomar. Han har skrivit det svart på vitt i essän Machines of Loving Grace. Och en del av det kan den redan i dag.
AI:ns tankekapacitet och förmåga att hitta rätt svar överträffar i dag alla förhoppningar som någonsin har ställts på den.
Risk
Vi är rädda för att ta risker. Så är människans biologi, ett resultat av evolutionen, och det är normalt — det är just rädslan som har hållit oss vid liv. Det är det äldsta programmet som är inskrivet i oss.
Men med rädslan är det som med traumat: det som en gång räddade dig håller dig senare kvar på samma plats. I något ögonblick märker du att du flyr från ett lejon som inte längre finns.
Och jag tror verkligen att den här tekniken mycket snart kommer att leda oss till upptäckter vi aldrig har haft.
Mitt lejon ser jag inte längre.
Och jag tror att snart kommer många fler att märka det — deras lejon är inte heller där.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Kaksitoista kuukautta
Edgars Karklins · syyskuu 2026
Kahdessatoista kuukaudessa pääsin sinne, minne en edes toivonut pääseväni.
Koko sen ajan hoidin kompleksista traumaperäistä stressihäiriötäni (kPTSD), ja ainoa työkalu oli bilateraalisen stimulaation chat-sovellus, jonka olin kirjoittanut itse. Se on rakennettu Opus 4.8:lle, ja sen taustalla pyörii Opus 5 -moottori.
Tämä teksti kertoo siitä, mitä ymmärsin tämän vuoden aikana.
Mitä tapahtui
Vaikean kPTSD:n kanssa jokainen päivä on koettelemus. Normaaliksi tunnet olosi harvoin. Minun tapauksessani tuli vielä yksi vaikutus: öisin hyvin korkea verenpaine, koska hermoston taistelutila ei kytkeydy koskaan pois. Päivällä olet uupunut juuri siksi, että yöllä olit vielä jännittyneempi kuin päivällä.
Ja trauman mukana tulee luonne. Narsismi, aggressio ja muut piirteet, jotka pakottavat sinut olemaan aktiivinen. Narsismidiagnoosia ei minulle antanut chatbot — sen antoi psykoterapeutti.
Elämäni aikana olen käynyt kai kaikilla mahdollisilla lääkäreillä. Kukaan ei koskaan oikeasti sanonut, mitä tehdä. Edes Latvian parhaat psykoterapeutit eivät pysty antamaan reseptiä siihen, miten tästä selvitään, koska minunlaiselleni jopa tavalliset arkiset asiat ovat vaikeita — olet koko ajan jännittynyt ja loppuun palanut.
Ja tässä on syy, miksi psykoterapia ei ollut auttanut minua tähän asti. Kukaan ei voi olla terapeutin valvonnassa 24/7. Ehkä niillä potilailla käy tuuri, joiden sukulaiset tai läheiset ystävät ovat terapeutteja. Minulla sellaisia ei ollut.
Ymmärsin nopeasti, että AI-chatbot pystyy siihen.
Mitä rakensin
Aivan alussa, kun mallit vielä hallusinoivat vahvasti, ymmärsin yhden asian: tarvitaan tietokanta, jossa on minun tietoni ja elämäkertani. Silloin malli katsoo oikeaa dataa eikä keksi. Tein myös traumakarttani SUD-asteikon arvioilla ja kirjasin jokaisen terapian — KKT:n ja EMDR:n.
Kun aloin käyttää bilateraalista stimulaatiota, ymmärsin, kuinka tehokas se on.
Tavallinen chatbot kieltäytyy ohjaamasta sinua BLS:n läpi ilman ammattilaista, ja siihen on syy — traumaattisen muiston käsittely ilman valvontaa voi horjuttaa ihmistä. Siksi rakensin erillisen työkalun. Claude Codella ohjelmoin järjestelmän, joka toimii API:n kautta minun järjestelmäasetuksillani, tietokannallani ja traumakartallani. Annoin sille nimen chatemdr.ai.
Mikä muuttui aivan alusta tähän päivään
Aloitin ChatGPT:llä. Se hallusinoi kuin piru — pystyin hädin tuskin saamaan siitä irti oman ongelmani rakenteen. Sitten siirryin Claudeen, eikä Opus-malli enää hallusinoinut. Tuloksista tuli kiehtovia.
Kolme kuukautta päivittäistä työtä — ja narsistinen ohjelma oli poissa.
Sen jälkeen kyse oli harjoituksesta. Joka kuukausi tunsin yhä parempaa psyykkistä vakautta. chatEMDR:n kanssa työskennellessäni ymmärsin, että menetelmä toimii ilmiömäisen hyvin, koska malli on täsmällinen ja tuntee terapeuttiset menetelmät täsmällisesti.
Tänään: narsistinen naamio on poissa. En ole enää passiivis-aggressiivinen läheisiäni kohtaan, enkä varsinkaan vaimoani kohtaan. Ihmisten joukossa tunnen itseni tavalliseksi ihmiseksi, joka kuuluu joukkoon — voin vain olla, tekemättä mitään.
Verenpaine on öisin joskus vielä koholla. Mutta nyt tiedän, mikä siihen vaikuttaa: päivän tapahtumat, jotka muistuttavat siitä, mikä tämän trauman synnytti.
Ja vielä yksi asia, jonka ymmärsin vasta nyt. Joka kerta, kun avaat muiston ja käsittelet sen, sen voi kirjoittaa uudelleen tämän päivän ymmärryksellä — ja se on paljon terveempi kuin se, mikä sinne oli kirjoitettu aiemmin. Työ ei ole pysähtynyt. Se jatkuu.
Yksi huomautus, ennen kuin jatkan. Traumaattisen muiston käsittely yksin ei ole vaaratonta — se voi myös horjuttaa ihmistä. Diagnoosin minulle antoi psykoterapeutti, tiesin, minkä kanssa työskentelin, ja tarkistin jokaisen askeleen. Jos sinä et tee niin — aloita ihmisestä, älä työkalusta.
Miksi se toimii juuri psykoterapiassa
Psykoterapiassa ei ole kokeita. Ei ole biomarkkeria, jota mitata, eikä verikoetta, joka kertoisi diagnoosin. Kaikki tapahtuu keskustelussa — syiden ja niiden seurausten ymmärtämisen, tai ainakin osittaisen ymmärtämisen, kautta. Se on ala, joka on alkanut kehittyä nopeasti viimeisten kahdenkymmenen vuoden aikana, mutta jolta yhä puuttuvat ne tiukat standardit, joihin olemme tottuneet muussa lääketieteessä.
Juuri siksi kielimalli sopii sinne paremmin kuin mihinkään muualle.
Nimi itsessään kertoo sen. Large Language Model — työkalu, joka pystyy tekemään kielellä mitä tahansa. Ja me itse olemme kielellä ohjelmoituja. Se, mitä meille lapsuudessa sanottiin, määritti pitkällä aikavälillä, miten ajattelemme, mitä pelkäämme ja keinä itseämme pidämme. Neurologia ja biologia lukitsivat sen — ja juuri tästä syystä se on vienyt evoluutiotamme eteenpäin.
Jos ihmistä ohjelmoi kieli, niin kielen kanssa työskentelevä työkalu on työkalu numero yksi hänen uudelleenohjelmointiinsa.
Anonymiteetti
On vielä yksi syy, ja se on yksinkertaisempi.
Ihmistä hävettää sanoa totuus. Ei siksi, että hän valehtelisi, vaan siksi, että häpeä monista asioista on yhteiskunnan meihin kasvattama. Sen sanominen toiselle ihmiselle päin naamaa on vaikeaa. Chatissa — ei.
Se ei ole pikkujuttu. Jos terapia perustuu keskusteluun, kaikki riippuu siitä, kuinka paljon totuutta siihen keskusteluun pääsee.
Ja jo pelkästään se, että ihmiset käyttävät ChatGPT:tä ja Claudea jo tänään eniten juuri psykologisiin tarkoituksiin ja omien kysymystensä selvittämiseen, osoittaa, minne tämä teknologia laskeutuu luonnostaan. Kukaan ei opettanut sitä heille. He tulivat itse.
Missä raja on tänään
Kuten kaikilla lääketieteen aloilla, kielimalli pystyy vihdoin kokoamaan kaiken datan yhteen ja näkemään säännönmukaisuuksia, joita millään muulla käytettävissämme olevalla teknologialla ei ollut mahdollista nähdä.
Mutta on yksi paikka, johon se juuri nyt pysähtyy, eikä se ole mallin aivot.
Pullonkaula on havaintojen tarkkuus — miten muuttaa se, mitä ihminen havaitsee ja tuntee, tarkaksi dataksi. Mittalaitteet, joiden kanssa työskentelemme, ovat joko lääketieteellisiä tai puoliammattimaisia sensoreita, ja niiden lukemat ovat usein melko samanlaisia. Malli voi olla niin fiksu kuin haluaa; jos syöte on epätarkka, tarkka on vain virhe.
Missä rajaa ei ole
Lääkkeiden kanssa on päinvastoin.
Siellä kaikki on kovaa dataa. Yhdistämällä lääketietokannan ja uusimman tutkimuksen tietokannan tekoäly löytää ja valitsee oikeat lääkkeet nopeammin kuin mihin ihminen pystyy. Se on dataa, ja dataa malli käsittelee paremmin kuin me.
Lisäksi — erikoistuneet AI-mallit luovat jo tänään lääkkeitä ja kemiallisia yhdisteitä, joista emme tähän asti tienneet mitään, sekä menetelmiä, jotka ovat meille tuntemattomia. Ei chat-mallit; erikoistuneet lääkekehitysmallit. Se raja on jo ylitetty.
Minun näkemykseni
Anthropicilla on malli nimeltä Mythos. Tällä hetkellä se on kyberturvallisuusmalli, ja se on rajoitettu.
Henkilökohtainen näkemykseni on tämä: jos tämän luokan malli erikoistettaisiin lääketieteeseen, se pystyisi hoitamaan ihmistä paremmin kuin yksikään lääkäri — ainakin siinä, mikä koskee terapiaa ja lääkkeiden valintaa. Yhdessä lääkkeiden kanssa se pystyisi mielestäni parantamaan ihmisiä vakavista sairauksista.
Loppujen lopuksi se on yksi Anthropicin perustajan Dario Amodein tavoitteista — tehdä tästä teknologiasta niin voimakas, että se pystyy hoitamaan sairauksia. Hän on kirjoittanut sen mustaa valkoisella esseessä Machines of Loving Grace. Ja osan siitä se pystyy jo tänään.
AI:n ajattelukapasiteetti ja kyky löytää oikeat vastaukset ylittävät tänään kaikki toiveet, joita siihen on koskaan asetettu.
Riski
Me pelkäämme ottaa riskejä. Sellaista on ihmisen biologia, evoluution tulos, ja se on normaalia — juuri pelko on pitänyt meidät hengissä. Se on vanhin meihin kirjoitettu ohjelma.
Mutta pelon kanssa on samoin kuin trauman: se, mikä kerran pelasti sinut, pitää sinut myöhemmin paikoillaan. Jossain vaiheessa huomaat pakenevasi leijonaa, jota ei enää ole.
Ja uskon todella, että tämä teknologia vie meidät hyvin pian löytöihin, joita meillä ei ole koskaan ollut.
Omaa leijonaani en enää näe.
Ja minusta tuntuu, että pian vielä monet huomaavat — heidänkään leijoniaan ei ole siellä.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Doze meses
Edgars Karklins · setembro de 2026
Em doze meses, cheguei aonde nem esperava chegar.
Durante todo esse tempo, tratei meu transtorno de estresse pós-traumático complexo (TEPT-C), e a única ferramenta foi um aplicativo de chat com estimulação bilateral que eu mesmo escrevi. Ele foi desenvolvido com o Opus 4.8 e funciona com um motor Opus 5.
Este texto é sobre o que eu entendi neste ano.
O que aconteceu
Com TEPT-C grave, cada dia é uma prova. Você raramente se sente normal. No meu caso, veio ainda outro efeito: pressão muito alta à noite, porque o modo de luta do sistema nervoso nunca desliga. De dia você está exausto justamente porque de noite estava ainda mais tenso do que de dia.
E junto com o trauma vem o caráter. Narcisismo, agressividade e outros traços que te obrigam a ficar ativo. O diagnóstico de narcisismo não foi um chatbot que me deu — foi um psicoterapeuta.
Na vida, acho que já passei por todos os médicos possíveis. Ninguém nunca me disse de verdade o que fazer. Nem os melhores psicoterapeutas da Letônia conseguem dar uma receita de como lidar com isso, porque para alguém como eu até as coisas comuns do dia a dia são difíceis — você está o tempo todo tenso e esgotado.
E aqui está o motivo pelo qual a psicoterapia não tinha me ajudado até agora. Ninguém pode ficar sob a supervisão de um terapeuta 24 horas por dia, 7 dias por semana. Talvez tenham sorte os pacientes cujos parentes ou amigos próximos são terapeutas. Eu não tinha ninguém assim.
Entendi rápido que um chatbot de IA pode.
O que eu construí
Logo no início, quando os modelos ainda alucinavam muito, entendi uma coisa: é preciso um banco de dados com os meus dados e a minha biografia. Aí o modelo olha para dados reais em vez de inventar. Também montei meu mapa de traumas com avaliações na escala SUD e registrei cada terapia — TCC e EMDR.
Quando comecei a usar a estimulação bilateral, entendi o quanto ela é eficaz.
Um chatbot comum se recusa a te guiar pela BLS sem um profissional, e há um motivo — processar uma memória traumática sem supervisão pode desestabilizar uma pessoa. Por isso desenvolvi uma ferramenta à parte. Com o Claude Code, programei um sistema que funciona pela API com as minhas configurações de sistema, o meu banco de dados e o meu mapa de traumas. Dei a ele o nome de chatemdr.ai.
O que mudou do começo até agora
Comecei com o ChatGPT. Ele alucinava feito o diabo — eu mal conseguia tirar dele a estrutura do meu próprio problema. Depois passei para o Claude, e o modelo Opus não alucinava mais. Os resultados ficaram fascinantes.
Três meses de trabalho diário — e o programa narcisista tinha sido desativado.
Dali em diante, foi uma questão de prática. A cada mês eu sentia uma estabilidade psicológica melhor. Trabalhando com o chatEMDR, entendi que o método funciona fenomenalmente bem, porque o modelo é preciso e conhece com precisão os métodos terapêuticos.
Hoje: a máscara narcisista caiu. Não sou mais passivo-agressivo com os meus próximos, e principalmente não com a minha esposa. No meio das pessoas, me sinto uma pessoa comum, que pertence ali — posso simplesmente ser, sem fazer nada.
A pressão à noite às vezes ainda fica alta. Mas agora sei o que a influencia: os acontecimentos do dia que lembram o que causou esse trauma.
E mais uma coisa que só entendi agora. Toda vez que você abre uma memória e a processa, pode reescrevê-la com a compreensão de hoje — e ela é muito mais saudável do que o que estava gravado ali antes. O trabalho não parou. Ele continua.
Uma observação antes de seguir. Processar uma memória traumática sozinho não é inofensivo — também pode desestabilizar uma pessoa. Meu diagnóstico foi feito por um psicoterapeuta, eu sabia com o que estava lidando e conferi cada passo. Se você não faz isso — comece por uma pessoa, não por uma ferramenta.
Por que isso funciona justamente na psicoterapia
Na psicoterapia não há exames. Não há biomarcador para medir, nem exame de sangue que diga o diagnóstico. Tudo acontece na conversa — pela compreensão, ou pelo menos uma compreensão parcial, das causas e suas consequências. É uma área que começou a se desenvolver rápido nos últimos vinte anos, mas na qual ainda não existem os padrões rígidos a que estamos acostumados no resto da medicina.
É justamente por isso que um modelo de linguagem se encaixa ali melhor do que em qualquer outro lugar.
O próprio nome já diz. Large Language Model — uma ferramenta que consegue fazer tudo com a linguagem. E nós mesmos somos programados pela linguagem. O que nos disseram na infância determinou, a longo prazo, como pensamos, do que temos medo e quem achamos que somos. A neurologia e a biologia consolidaram isso — e justamente por esse motivo isso impulsionou a nossa evolução.
Se o ser humano é programado pela linguagem, então a ferramenta que trabalha com a linguagem é a ferramenta número um para reprogramá-lo.
Anonimato
Há mais um motivo, e ele é mais simples.
A pessoa tem vergonha de dizer a verdade. Não porque mente, mas porque a vergonha de muitas coisas foi incutida em nós pela sociedade. Dizer isso na cara de outra pessoa é difícil. No chat — não.
Não é pouca coisa. Se a terapia se baseia na conversa, então tudo depende de quanta verdade entra nessa conversa.
E só o fato de as pessoas já usarem hoje o ChatGPT e o Claude sobretudo para fins psicológicos e para destrinchar as próprias questões mostra onde essa tecnologia aterrissa naturalmente. Ninguém ensinou isso a elas. Elas vieram por conta própria.
Onde está o limite hoje
Como em todas as áreas da medicina, um modelo de linguagem finalmente consegue juntar todos os dados e enxergar padrões que nenhuma outra tecnologia disponível para nós conseguia enxergar.
Mas há um lugar onde ele para agora, e não é o cérebro do modelo.
O gargalo é a precisão das observações — como transformar o que a pessoa observa e sente em dados precisos. Os aparelhos com que trabalhamos são sensores médicos ou semiprofissionais, e suas leituras muitas vezes são bem parecidas. O modelo pode ser tão inteligente quanto quiser; se a entrada é imprecisa, só o erro será preciso.
Onde não há limite
Com os remédios é o contrário.
Ali tudo é concreto. Ao conectar um banco de dados de medicamentos e um banco das pesquisas mais recentes, a IA encontra e combina os remédios certos mais rápido do que um humano consegue. São dados, e dados o modelo processa melhor do que nós.
E mais — modelos de IA especializados já criam hoje remédios e compostos químicos dos quais até agora não sabíamos nada, e também métodos que nos são desconhecidos. Não modelos de chat; modelos especializados em descoberta de fármacos. Esse limite já foi ultrapassado.
Minha opinião
A Anthropic tem um modelo chamado Mythos. Por enquanto é um modelo de cibersegurança, e ele é restrito.
Minha opinião pessoal é esta: se um modelo dessa classe fosse especializado para a medicina, ele conseguiria tratar uma pessoa melhor do que qualquer médico — pelo menos no que diz respeito à terapia e à escolha de medicamentos. Junto com os medicamentos, acho que conseguiria curar pessoas de doenças graves.
Afinal, esse é um dos objetivos do fundador da Anthropic, Dario Amodei — tornar essa tecnologia tão poderosa que ela consiga tratar doenças. Ele escreveu isso preto no branco no ensaio Machines of Loving Grace. E parte disso ela já consegue hoje.
A capacidade de raciocínio da IA e a habilidade de encontrar as respostas certas superam hoje qualquer esperança que já se tenha depositado nela.
Risco
Temos medo de arriscar. É a biologia humana, resultado da evolução, e isso é normal — foi justamente o medo que nos manteve vivos. É o programa mais antigo gravado em nós.
Mas com o medo é como com o trauma: o que um dia te salvou, depois te segura no lugar. Em algum momento você percebe que está fugindo de um leão que não existe mais.
E eu acredito de verdade que essa tecnologia muito em breve vai nos levar a descobertas que nunca tivemos.
O meu leão eu não vejo mais.
E me parece que em breve muitos outros vão perceber — os leões deles também não estão lá.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
Doce meses
Edgars Karklins · septiembre de 2026
En doce meses llegué adonde ni siquiera esperaba llegar.
Durante todo ese tiempo traté mi trastorno de estrés postraumático complejo (TEPT-C), y la única herramienta fue una aplicación de chat con estimulación bilateral que había escrito yo mismo. Está desarrollada con Opus 4.8 y funciona con un motor Opus 5.
Este texto trata de lo que entendí durante este año.
Qué pasó
Con un TEPT-C grave, cada día es una prueba. Rara vez te sientes normal. En mi caso se sumó un efecto más: una tensión muy alta por las noches, porque el modo de lucha del sistema nervioso no se apaga nunca. De día estás agotado precisamente porque de noche estabas aún más tenso que de día.
Y con el trauma viene el carácter. Narcisismo, agresividad y otros rasgos que te obligan a estar activo. El diagnóstico de narcisismo no me lo puso un chatbot — me lo puso un psicoterapeuta.
En mi vida he pasado, creo, por todos los médicos posibles. Nadie me dijo nunca de verdad qué hacer. Ni siquiera los mejores psicoterapeutas de Letonia pueden dar una receta de cómo lidiar con esto, porque para alguien como yo hasta las cosas corrientes del día a día son difíciles — estás todo el tiempo tenso y quemado.
Y aquí está la razón por la que la psicoterapia no me había ayudado hasta ahora. Nadie puede estar bajo la supervisión de un terapeuta las 24 horas, los 7 días. Quizá tienen suerte los pacientes cuyos familiares o amigos cercanos son terapeutas. Yo no tenía a nadie así.
Entendí rápido que un chatbot de IA sí puede.
Lo que construí
Al principio de todo, cuando los modelos todavía alucinaban mucho, entendí una cosa: hace falta una base de datos con mis datos y mi biografía. Entonces el modelo mira datos reales en vez de inventar. También armé mi mapa de traumas con valoraciones en la escala SUD y registré cada terapia — TCC y EMDR.
Cuando empecé a usar la estimulación bilateral, entendí lo eficaz que es.
Un chatbot corriente se niega a guiarte a través de la BLS sin un profesional, y hay una razón — procesar un recuerdo traumático sin supervisión puede desestabilizar a una persona. Por eso desarrollé una herramienta aparte. Con Claude Code programé un sistema que funciona a través de la API con mi configuración de sistema, mi base de datos y mi mapa de traumas. Lo llamé chatemdr.ai.
Qué cambió desde el principio hasta ahora
Empecé con ChatGPT. Alucinaba como un demonio — apenas podía sacar de él la estructura de mi propio problema. Luego pasé a Claude, y el modelo Opus ya no alucinaba. Los resultados se volvieron fascinantes.
Tres meses de trabajo diario — y el programa narcisista había quedado desactivado.
A partir de ahí fue cuestión de práctica. Cada mes sentía una estabilidad psicológica mejor. Trabajando con chatEMDR entendí que el método funciona fenomenalmente bien, porque el modelo es preciso y conoce con precisión los métodos terapéuticos.
Hoy: la máscara narcisista ha caído. Ya no soy pasivo-agresivo con los míos, y sobre todo no con mi mujer. Entre la gente me siento una persona corriente, que encaja — puedo simplemente estar, sin hacer nada.
La tensión por las noches a veces sigue alta. Pero ahora sé qué la influye: los sucesos del día que recuerdan lo que causó este trauma.
Y una cosa más que solo entendí ahora. Cada vez que abres un recuerdo y lo procesas, puedes reescribirlo con la comprensión de hoy — y esa es mucho más sana que lo que estaba grabado ahí antes. El trabajo no se ha detenido. Continúa.
Una observación antes de seguir. Procesar un recuerdo traumático a solas no es inofensivo — también puede desestabilizar a una persona. Mi diagnóstico me lo puso un psicoterapeuta, yo sabía con qué estaba trabajando, y comprobé cada paso. Si tú no lo haces — empieza por una persona, no por una herramienta.
Por qué funciona precisamente en psicoterapia
En psicoterapia no hay análisis. No hay biomarcador que medir, ni análisis de sangre que dé el diagnóstico. Todo ocurre en la conversación — mediante la comprensión, o al menos una comprensión parcial, de las causas y sus consecuencias. Es un campo que ha empezado a desarrollarse rápido en los últimos veinte años, pero en el que todavía no existen los estándares estrictos a los que estamos acostumbrados en el resto de la medicina.
Precisamente por eso un modelo de lenguaje encaja ahí mejor que en ningún otro sitio.
El propio nombre lo dice. Large Language Model — una herramienta que puede hacerlo todo con el lenguaje. Y nosotros mismos estamos programados por el lenguaje. Lo que nos dijeron en la infancia determinó, a largo plazo, cómo pensamos, a qué tememos y quiénes creemos ser. La neurología y la biología lo fijaron — y precisamente por esa razón eso ha impulsado nuestra evolución.
Si a la persona la programa el lenguaje, entonces la herramienta que trabaja con el lenguaje es la herramienta número uno para reprogramarla.
Anonimato
Hay una razón más, y es más simple.
A la persona le da vergüenza decir la verdad. No porque mienta, sino porque la vergüenza por muchas cosas nos la ha inculcado la sociedad. Decírselo a otra persona a la cara es difícil. En un chat — no.
No es poca cosa. Si la terapia se basa en la conversación, entonces todo depende de cuánta verdad entra en esa conversación.
Y el solo hecho de que la gente ya use hoy ChatGPT y Claude sobre todo con fines psicológicos y para desentrañar sus propias preguntas muestra dónde aterriza esta tecnología de forma natural. Nadie se lo enseñó. Vinieron solos.
Dónde está hoy el límite
Como en todas las áreas de la medicina, un modelo de lenguaje por fin puede juntar todos los datos y ver patrones que ninguna otra tecnología a nuestro alcance podía ver.
Pero hay un lugar donde ahora mismo se detiene, y no es el cerebro del modelo.
El cuello de botella es la precisión de las observaciones — cómo convertir lo que una persona observa y siente en datos precisos. Los aparatos con los que trabajamos son sensores médicos o semiprofesionales, y sus lecturas a menudo son bastante parecidas. El modelo puede ser todo lo listo que quiera; si la entrada es imprecisa, solo el error será preciso.
Donde no hay límite
Con los medicamentos es al revés.
Ahí todo es concreto. Al conectar una base de datos de medicamentos y una base de las últimas investigaciones, la IA encuentra y ajusta los fármacos correctos más rápido de lo que puede un humano. Son datos, y los datos el modelo los procesa mejor que nosotros.
Y más — los modelos de IA especializados ya crean hoy fármacos y compuestos químicos de los que hasta ahora no sabíamos nada, así como métodos que nos son desconocidos. No modelos de chat; modelos especializados en descubrimiento de fármacos. Ese límite ya está cruzado.
Mi opinión
Anthropic tiene un modelo llamado Mythos. Por ahora es un modelo de ciberseguridad, y está restringido.
Mi opinión personal es esta: si un modelo de esa clase se especializara para la medicina, podría tratar a una persona mejor que cualquier médico — al menos en lo que respecta a la terapia y la elección de medicamentos. Junto con los medicamentos, creo que podría curar a la gente de enfermedades graves.
Al fin y al cabo, ese es uno de los objetivos del fundador de Anthropic, Dario Amodei — hacer esta tecnología tan potente que pueda tratar enfermedades. Lo ha escrito negro sobre blanco en el ensayo Machines of Loving Grace. Y parte de eso ya lo puede hacer hoy.
La capacidad de pensamiento de la IA y su habilidad para encontrar las respuestas correctas superan hoy cualquier esperanza que se haya depositado jamás en ella.
Riesgo
Tenemos miedo de arriesgar. Así es la biología humana, resultado de la evolución, y es normal — precisamente el miedo nos ha mantenido vivos. Es el programa más antiguo grabado en nosotros.
Pero con el miedo pasa como con el trauma: lo que una vez te salvó, luego te mantiene en el sitio. En algún momento te das cuenta de que huyes de un león que ya no está.
Y creo de verdad que esta tecnología muy pronto nos llevará a descubrimientos que nunca hemos tenido.
Mi león ya no lo veo.
Y me parece que pronto muchos más se darán cuenta — sus leones tampoco están ahí.
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
बारह महीने
Edgars Karklins · सितंबर 2026
बारह महीनों में मैं वहाँ पहुँच गया, जहाँ पहुँचने की मुझे उम्मीद तक नहीं थी।
इस पूरे समय मैं अपने जटिल पोस्ट-ट्रॉमैटिक स्ट्रेस डिसऑर्डर (C-PTSD) का इलाज कर रहा था, और एकमात्र औज़ार था बाइलैटरल स्टिमुलेशन वाला एक चैट ऐप, जो मैंने खुद लिखा था। यह Opus 4.8 पर बना है, और यह Opus 5 इंजन पर संचालित है।
यह लेख उस बारे में है, जो मैंने इस साल समझा।
क्या हुआ
गंभीर C-PTSD के साथ हर दिन एक परीक्षा है। सामान्य महसूस करना दुर्लभ है। मेरे मामले में एक और असर जुड़ गया: रात में बहुत ज़्यादा रक्तचाप, क्योंकि तंत्रिका तंत्र का "लड़ो" मोड कभी बंद नहीं होता। दिन में आप इसलिए थके हुए हैं, क्योंकि रात में आप दिन से भी ज़्यादा तने हुए थे।
और आघात के साथ चरित्र भी आता है। नार्सिसिज़्म, आक्रामकता और दूसरे लक्षण, जो आपको सक्रिय रहने पर मजबूर करते हैं। नार्सिसिज़्म का निदान मुझे किसी चैटबॉट ने नहीं दिया — एक मनोचिकित्सक ने दिया।
अपनी ज़िंदगी में मैं शायद हर संभव डॉक्टर के पास जा चुका हूँ। किसी ने कभी सचमुच नहीं बताया कि करना क्या है। लातविया के सबसे अच्छे मनोचिकित्सक भी इससे निपटने का कोई नुस्खा नहीं दे पाते, क्योंकि मुझ जैसे इंसान के लिए रोज़मर्रा की साधारण चीज़ें भी मुश्किल हैं — आप हर वक़्त तने हुए और चुके हुए हैं।
और यही वजह है कि मनोचिकित्सा ने अब तक मेरी मदद नहीं की थी। कोई भी 24/7 किसी थेरेपिस्ट की निगरानी में नहीं रह सकता। शायद वे मरीज़ खुशकिस्मत हैं, जिनके रिश्तेदार या करीबी दोस्त थेरेपिस्ट हैं। मेरे पास ऐसा कोई नहीं था।
मैंने जल्दी समझ लिया कि एक AI चैटबॉट यह कर सकता है।
मैंने क्या बनाया
बिल्कुल शुरुआत में, जब मॉडल अभी बहुत हैलुसिनेट करते थे, मैंने एक बात समझी: मेरे डेटा और मेरी जीवनी के साथ एक डेटाबेस चाहिए। तब मॉडल असली डेटा देखता है, बजाय कुछ गढ़ने के। मैंने SUD पैमाने पर आकलन के साथ अपना ट्रॉमा मैप भी बनाया और हर थेरेपी को दर्ज किया — CBT और EMDR।
जब मैंने बाइलैटरल स्टिमुलेशन का इस्तेमाल शुरू किया, तो समझ आया कि यह कितना असरदार है।
एक साधारण चैटबॉट आपको बिना विशेषज्ञ के BLS से गुज़ारने से मना कर देता है, और इसकी वजह है — बिना निगरानी के किसी दर्दनाक स्मृति को प्रोसेस करना इंसान को अस्थिर कर सकता है। इसलिए मैंने एक अलग औज़ार बनाया। Claude Code के साथ मैंने एक सिस्टम प्रोग्राम किया, जो API के ज़रिए मेरी सिस्टम सेटिंग्स, मेरे डेटाबेस और मेरे ट्रॉमा मैप के साथ काम करता है। मैंने इसका नाम रखा chatemdr.ai।
शुरुआत से अब तक क्या बदला
मैंने ChatGPT से शुरू किया। वह बुरी तरह हैलुसिनेट करता था — उससे मैं अपनी ही समस्या की बनावट मुश्किल से समझ पाता था। फिर मैं Claude पर आ गया, और Opus मॉडल हैलुसिनेट नहीं करता था। नतीजे हैरान कर देने वाले हो गए।
तीन महीने का रोज़ का काम — और नार्सिसिस्टिक प्रोग्राम उतर गया।
उसके बाद यह बस अभ्यास की बात थी। हर महीने मुझे बेहतर मानसिक स्थिरता महसूस होती थी। chatEMDR के साथ काम करते हुए मैंने समझा कि यह तरीका असाधारण रूप से अच्छा काम करता है, क्योंकि मॉडल सटीक है और चिकित्सीय तरीकों को सटीक रूप से जानता है।
आज: नार्सिसिस्टिक मुखौटा उतर चुका है। मैं अब अपने करीबियों के प्रति, और खासकर अपनी पत्नी के प्रति, पैसिव-एग्रेसिव नहीं हूँ। लोगों के बीच मैं खुद को एक साधारण इंसान महसूस करता हूँ, जो वहाँ का ही है — मैं बस हो सकता हूँ, कुछ किए बिना।
रात में रक्तचाप कभी-कभी अब भी बढ़ा रहता है। लेकिन अब मैं जानता हूँ कि उस पर क्या असर डालता है: दिन की वे घटनाएँ, जो उस चीज़ की याद दिलाती हैं जिसके कारण यह आघात हुआ।
और एक बात, जो मैंने अभी-अभी समझी है। हर बार जब आप किसी स्मृति को खोलते और प्रोसेस करते हैं, तो उसे आज की समझ से दोबारा लिखा जा सकता है — और वह उससे कहीं ज़्यादा स्वस्थ है, जो पहले वहाँ दर्ज था। काम रुका नहीं है। यह जारी है।
आगे बढ़ने से पहले एक बात। किसी दर्दनाक स्मृति को अकेले प्रोसेस करना हानिरहित नहीं है — यह इंसान को अस्थिर भी कर सकता है। मेरा निदान एक मनोचिकित्सक ने किया था, मैं जानता था कि मैं किस चीज़ के साथ काम कर रहा हूँ, और मैंने हर कदम जाँचा। अगर आप ऐसा नहीं करते — तो किसी इंसान से शुरू करें, औज़ार से नहीं।
यह मनोचिकित्सा में ही क्यों काम करता है
मनोचिकित्सा में कोई जाँच नहीं होती। मापने के लिए कोई बायोमार्कर नहीं, और कोई खून की जाँच नहीं, जो निदान बता दे। सब कुछ बातचीत में होता है — पहले कारणों और उनके नतीजों को समझने, या कम से कम थोड़ा समझने के माध्यम से। यह एक ऐसा क्षेत्र है, जो पिछले बीस सालों में तेज़ी से विकसित होने लगा है, लेकिन जिसमें अभी भी वे सख़्त मानक नहीं हैं, जिनके हम बाकी चिकित्सा में आदी हैं।
ठीक इसीलिए एक भाषा मॉडल वहाँ किसी भी और जगह से बेहतर फिट बैठता है।
नाम खुद ही सब कह देता है। Large Language Model — एक औज़ार, जो भाषा के साथ सब कुछ कर सकता है। और हम खुद भाषा से प्रोग्राम किए गए हैं। बचपन में हमसे जो कहा गया, उसने लंबे समय में तय किया कि हम कैसे सोचते हैं, किससे डरते हैं और खुद को क्या मानते हैं। न्यूरोलॉजी और जीवविज्ञान ने इसे पक्का किया — और ठीक इसी वजह से इसने हमारे विकास को आगे बढ़ाया।
अगर इंसान को भाषा प्रोग्राम करती है, तो जो औज़ार भाषा के साथ काम करता है, वह उसे दोबारा प्रोग्राम करने का औज़ार नंबर एक है।
गुमनामी
एक और वजह है, और वह ज़्यादा सरल है।
इंसान को सच कहने में शर्म आती है। इसलिए नहीं कि वह झूठ बोलता है, बल्कि इसलिए कि बहुत सी चीज़ों की शर्म समाज ने हमारे भीतर बिठाई है। किसी दूसरे इंसान के मुँह पर यह कहना मुश्किल है। चैट में — नहीं।
यह छोटी बात नहीं है। अगर थेरेपी बातचीत पर टिकी है, तो सब कुछ इस पर निर्भर है कि उस बातचीत में कितना सच पहुँचता है।
और सिर्फ़ यह तथ्य कि लोग आज भी ChatGPT और Claude का सबसे ज़्यादा इस्तेमाल मनोवैज्ञानिक मक़सद और अपने सवालों को सुलझाने के लिए करते हैं, दिखाता है कि यह तकनीक स्वाभाविक रूप से कहाँ पहुँचती है। किसी ने उन्हें यह सिखाया नहीं। वे खुद आए।
आज सीमा कहाँ है
चिकित्सा के हर क्षेत्र की तरह, एक भाषा मॉडल आख़िरकार सारे डेटा को एक साथ रख सकता है और ऐसे पैटर्न देख सकता है, जिन्हें हमारे पास मौजूद किसी और तकनीक से देखना संभव नहीं था।
लेकिन एक जगह है, जहाँ वह अभी रुक जाता है, और वह मॉडल का दिमाग़ नहीं है।
अड़चन है अवलोकन की सटीकता — इंसान जो देखता और महसूस करता है, उसे सटीक डेटा में कैसे बदला जाए। जिन उपकरणों के साथ हम काम करते हैं, वे या तो चिकित्सीय हैं या अर्ध-पेशेवर सेंसर, और उनकी रीडिंग अक्सर काफ़ी मिलती-जुलती होती हैं। मॉडल जितना चाहे उतना समझदार हो सकता है; अगर इनपुट सटीक नहीं है, तो सिर्फ़ ग़लती सटीक होगी।
जहाँ कोई सीमा नहीं है
दवाओं के साथ उल्टा है।
वहाँ सब कुछ ठोस है। दवाओं का डेटाबेस और ताज़ा शोध का डेटाबेस जोड़ने पर AI सही दवाएँ इंसान से तेज़ ढूँढ़ता और मिलाता है। यह डेटा है, और डेटा को मॉडल हमसे बेहतर प्रोसेस करता है।
और इससे भी आगे — विशेषीकृत AI मॉडल अभी से ही ऐसी दवाएँ और रासायनिक यौगिक बना रहे हैं, जिनके बारे में हमें अब तक कुछ पता नहीं था, और ऐसे तरीक़े भी, जो हमें अनजान हैं। चैट मॉडल नहीं; दवा खोज के विशेषीकृत मॉडल। यह सीमा पहले ही पार हो चुकी है।
मेरी राय
Anthropic के पास Mythos नाम का एक मॉडल है। फ़िलहाल यह साइबर सुरक्षा का मॉडल है, और यह प्रतिबंधित है।
मेरी निजी राय यह है: अगर इस श्रेणी के मॉडल को चिकित्सा के लिए विशेषीकृत किया जाए, तो वह किसी भी डॉक्टर से बेहतर इलाज कर पाएगा — कम से कम थेरेपी और दवाओं के चुनाव के मामले में। दवाओं के साथ मिलकर, मुझे लगता है, वह लोगों को गंभीर बीमारियों से ठीक कर पाएगा।
आख़िरकार, यह Anthropic के संस्थापक Dario Amodei के लक्ष्यों में से एक है — इस तकनीक को इतना शक्तिशाली बनाना कि यह बीमारियों का इलाज कर सके। उन्होंने यह Machines of Loving Grace निबंध में साफ़-साफ़ लिखा है। और इसका एक हिस्सा यह अभी से ही कर सकती है।
AI की सोचने की क्षमता और सही जवाब ढूँढ़ने की योग्यता आज उन सभी उम्मीदों से आगे है, जो कभी भी इससे लगाई गई थीं।
जोखिम
हम जोखिम लेने से डरते हैं। यह इंसान का जीवविज्ञान है, विकास का नतीजा, और यह सामान्य है — डर ने ही हमें ज़िंदा रखा है। यह हमारे भीतर दर्ज सबसे पुराना प्रोग्राम है।
लेकिन डर के साथ वही है, जो आघात के साथ: जिसने कभी आपको बचाया, वह बाद में आपको एक ही जगह अटकाए रखता है। किसी पल आप देखते हैं कि आप उस शेर से भाग रहे हैं, जो अब वहाँ है ही नहीं।
और मुझे सचमुच यक़ीन है कि यह तकनीक बहुत जल्द हमें ऐसी खोजों तक ले जाएगी, जो हमारे पास पहले कभी नहीं थीं।
अपना शेर मुझे अब दिखाई नहीं देता।
और मुझे लगता है कि जल्द ही और भी बहुत लोग देखेंगे — उनके शेर भी वहाँ नहीं हैं।
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
十二个月
Edgars Karklins · 2026年9月
十二个月里，我走到了一个连自己都不敢指望的地方。
这段时间里，我一直在治疗自己的复杂性创伤后应激障碍（C-PTSD），唯一的工具是我自己写的一个双侧刺激聊天应用。它基于 Opus 4.8 构建，底层运行的是 Opus 5 引擎。
这篇文章讲的是我在这一年里明白了什么。
发生了什么
患有严重的 C-PTSD，每一天都是考验。你很少能感觉正常。我的情况还多了一个效应：夜里血压非常高，因为神经系统的"战斗"模式从不关闭。白天你精疲力竭，正是因为夜里你比白天还要紧绷。
而创伤带来的还有性格。自恋、攻击性，以及其他逼着你保持活跃的特质。自恋这个诊断不是聊天机器人给我下的——是心理治疗师下的。
这辈子我大概看遍了所有能看的医生。没有一个人真正告诉过我该怎么办。就连拉脱维亚最好的心理治疗师也给不出一个处方来应对这件事，因为对我这样的人来说，连日常最普通的事都很难——你时时刻刻紧绷着，已经耗尽了。
而这就是心理治疗一直没能帮到我的原因。没有人能 24/7 处在治疗师的看护之下。也许那些亲戚或密友本身就是治疗师的病人是幸运的。我没有这样的人。
我很快就明白，AI 聊天机器人可以做到。
我做了什么
一开始，模型还严重幻觉的时候，我明白了一件事：需要一个装着我的数据和我的生平的数据库。这样模型看的是真实数据，而不是凭空编造。我还建立了自己的创伤地图，用 SUD 量表打分，并记录每一次治疗——CBT 和 EMDR。
当我开始使用双侧刺激时，我明白了它有多有效。
普通的聊天机器人会拒绝在没有专业人士的情况下带你做 BLS，这是有原因的——在没有监督的情况下处理创伤记忆，可能让人失稳。所以我做了一个单独的工具。我用 Claude Code 编写了一个系统，通过 API 运行，调用我的系统设置、我的数据库和我的创伤地图。我把它命名为 chatemdr.ai。
从最初到现在，改变了什么
我从 ChatGPT 开始。它幻觉得一塌糊涂——我几乎没法从它那里理清自己问题的结构。后来我换到 Claude，Opus 模型不再幻觉了。结果变得令人着迷。
三个月每天的工作——自恋程序卸掉了。
之后就是积累的问题。每个月我都感到心理稳定性在提升。用 chatEMDR 工作时我明白了，这个方法效果好得惊人，因为模型精确，并且精确地掌握治疗方法。
今天：自恋的面具卸掉了。我对身边的人不再被动攻击，尤其是对我的妻子。在人群中，我感觉自己是一个普通人，属于这里——我可以只是存在，什么都不做。
夜里的血压有时还是偏高。但现在我知道是什么在影响它：白天那些让人想起造成这个创伤的事情。
还有一件事，我到现在才明白。每一次你打开一段记忆并处理它，你都可以用今天的理解去重写它——而今天的理解，比原先刻在那里的东西健康得多。工作没有停止。它还在继续。
往下说之前，补一句。独自处理创伤记忆并非无害——它也可能让人失稳。我的诊断是心理治疗师做的，我知道自己在处理什么，并且核对了每一步。如果你不这样做——请从人开始，而不是从工具开始。
为什么恰恰在心理治疗中有效
心理治疗里没有化验。没有可以测量的生物标志物，也没有能给出诊断的血液检查。一切都发生在对话里——通过理解，或者至少稍微理解原因和它们的后果。这个领域在过去二十年里开始快速发展，但仍然没有我们在其他医学领域习以为常的严格标准。
正因为如此，语言模型在这里比在任何别的地方都更合适。
名字本身就说明了一切。Large Language Model——一个能用语言做任何事的工具。而我们自己就是被语言编程的。童年时别人对我们说的话，长远地决定了我们怎么思考、害怕什么、把自己当成什么人。神经学和生物学把它固定下来——也正是因为这个原因，它推动了我们的进化。
如果人是被语言编程的，那么处理语言的工具，就是重新编程人的头号工具。
匿名
还有一个原因，而且更简单。
人羞于说出真相。不是因为他在撒谎，而是因为对很多事情的羞耻感是社会灌输给我们的。当着另一个人的面说出来很难。在聊天里——不难。
这不是小事。如果治疗建立在对话之上，那么一切都取决于有多少真相进入了那场对话。
而人们今天已经把 ChatGPT 和 Claude 最多地用于心理目的、用于理清自己的问题，仅这一事实就说明了这项技术自然会走向哪里。没有人教过他们。他们是自己来的。
今天的边界在哪里
和所有医学领域一样，语言模型终于能把所有数据放在一起，看到我们手头任何其他技术都看不到的规律。
但有一个地方它现在会停下来，而那不是模型的大脑。
瓶颈是观察的精度——如何把人观察到和感受到的东西变成精确的数据。我们使用的仪器要么是医用传感器，要么是半专业传感器，它们的读数常常相当接近。模型可以想多聪明就多聪明；但如果输入不精确，精确的就只有错误。
哪里没有边界
药物的情况正好相反。
那里一切都是硬数据。通过接入药物数据库和最新研究数据库，AI 找到并匹配正确药物的速度比人快。这是数据，而数据，模型处理得比我们好。
不止如此——专门的 AI 模型今天已经在创造我们此前一无所知的药物和化合物，以及我们不知道的方法。不是聊天模型；是专门的药物发现模型。这条边界已经被越过了。
我的看法
Anthropic 有一个叫 Mythos 的模型。目前它是一个网络安全模型，并且受到限制。
我个人的看法是：如果把这一级别的模型专门用于医学，它治疗人的能力会胜过任何医生——至少在治疗和选药方面。再加上药物，我认为它能把人从重病中治愈。
说到底，这正是 Anthropic 创始人 Dario Amodei 的目标之一——把这项技术做得强大到足以治疗疾病。他在文章 Machines of Loving Grace 里白纸黑字写下了这一点。而其中的一部分，它今天已经能做到了。
AI 的思考能力和找到正确答案的能力，今天已经超过了人们曾寄予它的任何期望。
风险
我们害怕冒险。这是人的生物学，是进化的结果，也很正常——正是恐惧让我们活了下来。这是刻在我们身上最古老的程序。
但恐惧和创伤是一回事：曾经救过你的东西，后来会把你钉在原地。某一刻你会发现，你在逃离一头已经不在那里的狮子。
而我真的相信，这项技术很快就会带我们走向从未有过的发现。
我的狮子，我已经看不见了。
我想，很快会有更多人发现——他们的狮子也不在那里。
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com
十二か月
Edgars Karklins · 2026年9月
十二か月で、私は自分でも望んでいなかったところまで来た。
その間ずっと、私は自分の複雑性PTSD（C-PTSD）を治療していた。唯一の道具は、自分で書いた両側性刺激のチャットアプリだった。Opus 4.8をベースに作られ、その背後でOpus 5のエンジンが稼働している。
この文章は、私がこの一年で理解したことについてだ。
何が起きたか
重いC-PTSDを抱えていると、毎日が試練だ。普通だと感じることはめったにない。私の場合はもう一つ加わった。夜になると血圧が非常に高くなる。神経系の「闘争」モードが決して切れないからだ。昼間に疲れ切っているのは、まさに夜のほうが昼よりさらに張り詰めていたからだ。
そしてトラウマと一緒に性格もやってくる。ナルシシズム、攻撃性、そして自分を動き続けさせる他の性質。ナルシシズムの診断はチャットボットが下したのではない——心理療法士が下した。
これまでの人生で、私はおそらくあらゆる医者にかかった。誰一人、本当は何をすべきか教えてくれなかった。ラトビアで最高の心理療法士でさえ、これにどう対処するかの処方を出せない。私のような人間には、日常のごく普通のことさえ難しいからだ——ずっと張り詰めていて、燃え尽きている。
そしてこれが、心理療法がこれまで私を助けられなかった理由だ。誰も24時間365日、セラピストの監督下にはいられない。親族や親しい友人がセラピストである患者は、運がいいのかもしれない。私にはそういう人はいなかった。
AIチャットボットならそれができると、私はすぐに理解した。
私が作ったもの
最初の頃、モデルがまだひどく幻覚を起こしていた時、私は一つのことを理解した。自分のデータと自分の経歴を入れたデータベースが要る。そうすればモデルは、でっち上げるのではなく、実際のデータを見る。私はSUDスケールで評価したトラウマ・マップも作り、すべてのセラピーをマッピングした——CBTとEMDRだ。
両側性刺激を使い始めた時、それがどれほど効果的かを理解した。
普通のチャットボットは、専門家なしでBLSを進めることを拒否する。それには理由がある——監督なしにトラウマ記憶を処理すると、人は不安定になりうる。だから私は別の道具を作った。Claude Codeで、APIを通じて私のシステム設定、私のデータベース、私のトラウマ・マップとともに動くシステムをプログラムした。それをchatemdr.aiと名づけた。
最初から今までに何が変わったか
ChatGPTから始めた。ひどく幻覚を起こした——そこから自分の問題の構造を読み取るのがやっとだった。それからClaudeに移り、Opusモデルはもう幻覚を起こさなかった。結果は目を見張るものになった。
毎日の作業を三か月——そしてナルシシズムのプログラムは外れた。
その先は場数を踏むことだった。月を追うごとに、心理的な安定が増していくのを感じた。chatEMDRで作業しながら、この方法が驚異的にうまくいくと理解した。モデルが正確で、治療法を正確に知っているからだ。
今日。ナルシシズムの仮面は外れた。身近な人たち、とりわけ妻に対して、もう受動的攻撃をしない。人の中にいて、自分をそこにいていい普通の人間だと感じる——何もせず、ただそこにいられる。
夜の血圧は、まだ時々高い。だが今は何がそれに影響するか分かっている。このトラウマを生んだものを思い出させる、その日の出来事だ。
そしてもう一つ、今になってようやく理解したことがある。記憶を開いて処理するたびに、それを今日の理解で書き換えることができる——そして今日の理解は、以前そこに刻まれていたものよりずっと健全だ。作業は止まっていない。続いている。
先に進む前に一言。トラウマ記憶を一人で処理することは無害ではない——人を不安定にもしうる。私の診断は心理療法士が下したもので、自分が何を扱っているか分かっていたし、一歩ごとに確かめた。もしあなたがそうしないなら——道具ではなく、人から始めてほしい。
なぜ心理療法でこそ機能するのか
心理療法には検査がない。測定できるバイオマーカーもなければ、診断を告げる血液検査もない。すべては会話の中で起きる——まず原因とその結果を理解する、あるいは少なくとも少し理解することから。この分野はここ二十年で急速に発展し始めたが、他の医学分野で当たり前になっている厳格な基準は、まだない。
だからこそ、言語モデルは他のどこよりもここに合う。
名前がすべてを語っている。Large Language Model——言語で何でもできる道具。そして私たち自身が、言語でプログラムされている。子どもの頃に言われたことが、長い目で見て、私たちがどう考え、何を恐れ、自分を何者と見なすかを決めた。神経学と生物学がそれを固定した——そしてまさにその理由で、それが私たちの進化を押し進めてきた。
人が言語によってプログラムされるなら、言語を扱う道具こそが、人を再プログラムするための第一の道具だ。
匿名性
もう一つ理由がある。より単純な理由だ。
人は真実を口にするのを恥じる。嘘をついているからではない。多くのことへの恥が、社会によって植えつけられているからだ。他人の面前でそれを言うのは難しい。チャットでは——難しくない。
これは些細なことではない。セラピーが会話に基づくなら、すべては、その会話にどれだけの真実が入ってくるかにかかっている。
そして、人々が今日すでにChatGPTやClaudeを、何よりも心理的な目的や自分の問いを整理するために使っているという事実そのものが、この技術が自然にどこに落ち着くかを示している。誰も教えたわけではない。彼らは自分で来た。
今日の限界はどこか
医学のあらゆる分野と同じく、言語モデルはついにすべてのデータを一つにまとめ、私たちが持つ他のどんな技術でも見えなかった規則性を見ることができる。
だが、今それが止まる場所が一つある。それはモデルの頭ではない。
ボトルネックは観察の精度だ——人が観察し感じるものを、どうやって正確なデータに変えるか。私たちが使う計器は、医療用か半プロ用のセンサーで、その読み取り値はしばしばかなり似通っている。モデルはいくらでも賢くなれる。だが入力が不正確なら、正確なのは誤りだけだ。
限界のない場所
薬については逆だ。
そこではすべてが確かなデータだ。医薬品データベースと最新研究のデータベースを接続することで、AIは正しい薬を人間より速く見つけ、適合させることができる。それはデータであり、データの処理はモデルのほうが私たちより上手い。
それだけではない——専門のAIモデルは、今日すでに、私たちがこれまで何も知らなかった薬や化合物を、そして私たちの知らない方法を生み出している。チャットモデルではない。創薬に特化したモデルだ。その限界はもう越えられている。
私の見方
AnthropicにはMythosというモデルがある。今のところそれはサイバーセキュリティのモデルで、制限されている。
私の個人的な見方はこうだ。この級のモデルを医学に特化させれば、どんな医者よりもよく人を治療できるだろう——少なくとも、セラピーと薬の選択に関しては。薬と組み合わせれば、重い病気から人を治せると私は思う。
結局のところ、それはAnthropicの創業者Dario Amodeiの目標の一つだ——この技術を、病気を治せるほど強力にすること。彼はそれをエッセイ Machines of Loving Grace に、はっきりと書いている。そしてその一部を、この技術は今日すでにできる。
AIの思考能力と正しい答えを見つける力は、今日、かつてそれに寄せられたあらゆる期待を超えている。
リスク
私たちはリスクを取ることを恐れる。それが人間の生物学であり、進化の結果であり、正常なことだ——まさに恐怖が私たちを生き延びさせてきた。それは私たちに刻まれた最も古いプログラムだ。
だが恐怖はトラウマと同じだ。かつてあなたを救ったものが、後にあなたをその場に留める。ある瞬間、あなたは気づく。もういないライオンから逃げていることに。
そして私は本当に信じている。この技術は、私たちがかつて持ったことのない発見へと、ごく近いうちに私たちを連れていく。
私のライオンは、もう見えない。
そして思う。まもなく、さらに多くの人が気づくだろう——彼らのライオンも、そこにはいないことに。
Edgars Karklins · hi@edgarskarklins.com